Artūras Tereškinas

Šią savaitę TV3 laida „Be grimo“ stilingai leidosi į dugną – nusprendė skirti visą laidą stilistui ir „Mados reido“ vedėjui Mantui Petruškevičiui. Nors laidos pradžioje Nomeda Marčėnaitė ir Daiva Tamošiūnaitė-Budrė kvietė stilingai pakalbėti apie stilių, vietos stilingam kalbėjimui neatsirado. Laidos dalyviai šaukė vienas per kitą, kalbėjo choru, kartojosi, maivėsi. Antroje „Be grimo“ pusėje vyravo visiškai nesuvaldytas chaosas. Buvo kalbama apie viską: kirpėjų šuniukus, charizmą, psichologiją, psichinius ligonius, šmutkes, skudurynus, šoką, botoksą, ponias, raudonus kilimėlius ir prodiuserius. Galima tik stebėtis ir šios laidos temų įvairove – nuo ankstesnių laidų diskusijos apie abortus ar prievartą prieš vaikus iki Petruškevičiaus. Akivaizdu, kad pokalbis apie stilistus pritraukė didesnį žiūrovų skaičių.

Sunkiai „prikviestas“, pasak Tamošiūnaitės-Budrės, ir susijaudinęs Mantas Petruškevičius dėstė stilisto profesijos filosofiją – „padėti žmogui susivokti neprarandant individualumo“. Kilnu. Išaiškėjo, kad stilistas – ir gyvenimo vedlys, ir psichologas, ir filosofas, ir tarologas, ir kalbėtojas, ir ponių draugas. Taip pat sužinojome, kad, giliu Petruškevičiaus įsitikinimu, stilius ir skonis yra įgimti. Ar tai reikštų, kad jei negimei su stilingais marškinėliais ir skoninga veido išraiška, jokie stilistai tau negali padėti? O gal tai, kad reikia kreiptis į „iš prigimties“ stilingą ir skoningą Mantą? Bet kaip sužinoti, ar gimei stilingas ar nestilingas? Po laidos ilgai sukau galvą, mėgindamas atsakyti į šiuos klausimus.

Deja, Manto propaguojamą stilingos gimties ir apsigimimų teoriją šiek tiek griovė jo paties prisipažinimas, kad jis jau nuo šešiolikos metų dirba su „aprengimais“, t.y. aprenginėja ir nurenginėja lėles, ponias ir dar kažin ką. Vadinasi, svarbi ne tik prigimtis, bet ir aprenginėjimų patirtis. Tą patį norėjo pasakyti ir dizainerė bei VDA dėstytoja Jolanta Talaikytė. Jos manymu, norint atlikti savo profesiją gerai, reikia turėti bent minimalų profesinį pasirengimą. Dizainerė sakė, kad išsilavinimas Petruškevičiui būtų ne pro šalį, mat vidinės inteligencijos jam tikrai trūksta. Studijoje esantys pašnekovai ir žiūrovai liūdnai šypsojosi: matyt nedavė prigimtis.

Mantui dar daug ko trūksta. Kalba jis nerišliai (tikriausiai jaudinasi?), „aprengimų ir nurengimų“ filosofija skystoka, charizma, bent televizoriaus ekrane, jis gerokai nusileidžia Marčėnaitei ar Tamošiūnaitei-Budrei. Ką darysi: jaunystė – kvailystė. Bet svarbiausia tai, kad, Manto žodžiais, jis esąs „savo vėžėse“, t. y. vežimas jį vežąs ten, kur reikia. Ir jokia kritika jam nebaisi. Daug smagiau kritikuoti iš prigimties nestilingus ir neskoningus vargšės Lietuvos gyventojus. 

„Be grimo“ pabaigoje Mantas tvirtai pareiškė: „Nesu prodiuserių žaislas!“. Sunku patikėti. Mano studentai, besigilinantys į populiariosios kultūros industrijas ir populiariosios kultūros gamybą, galėtų pasakyti, kad tai netiesa. Be prodiuserių jis niekas. Mantas – ir prodiuserių gaminys, ir žaisliukas, ir jų fantazija. Deja, ne pati sėkmingiausia. Pasižiūręs į praeitos savaitės „Mados reido“ žiūrimumo rodiklius, matau, kad ši laida šiek tiek atsilieka net ir nuo tuo pačiu laiku rodomos LNK laidos „Asistentai“. Daugiau žiūrovų žiūri ir truputį anksčiau LNK transliuojamą Meksikos muilo operą „Deginanti aistra“. Kokie žmonės labiausiai žiūri Petruškevičiaus laidą? „Mados reidas“ pritraukia vyresnę auditoriją – 55 metų ir vyresnes moteris. Matyt, tai tikslinė „ponių“ auditorija.

Toks tas nenugrimuotas Petruškevičius. Viena iš laidos „Be grimo“ dalyvių teigė, kad Lietuvoje mados kartelė nuleista labai žemai. Ji teisi. Apskritai populiariosios kultūros kartelė tokia žema, kad „aprengimų ir nurengimų“ specialistai pasidaro kone visos Lietuvos politinio ir ekonominio elito veidu. Nenugriebtos grietinės gumulais. Tobulomis „Made in Lithuania“ (vert.: pagaminta nuostabiausiame Europos kaime) etiketėmis.

A. T.