Artūras Tereškinas

Pailsėk, Niujorke, nuo manęs. Tėvynė šaukia. Tėvynė pavojuje. Balti Vilniaus bokštai skardi nuo skausmingo (o gal žaismingo) Algirdo Paleckio šauksmo. Trečias frontas. Fronto partija. Tirpstantis sniegas, druska atsiduodantys šaligatviai. Mano meilė D. savo didelėmis akimis žiūri pro balkono langą: Paleckis! Paleckis!

Man patinka kai kurie Lietuvos intelektualai. Jie šiek tiek panašūs į dar visai jaunus šunyčius, kurie laksto apie galingų vyrų (ir kai kurių moterų) kojas, inkščia iš laimės, kartais grėsmingai (bet ne per daug) suloja ir, džiaugsmingai šokinėdami, toliau laukia kokių nors neįtikėtinų skanėstų iš savo ciniškų politinių šeimininkų. Taip elgėsi mano ex-šuo, kai jam dar nebuvo suėję treji metai. Dabar jam dešimt metų, jis daug labiau pavargęs nei aš: daugiau miega, mažiau valgo, daug dažniau būna suirzęs.

Intelektualai? Tai šunyčiai, kurie leidžia įvykti ir Lenino perversmams, ir Castro revoliucijoms, ir drąsuolių Lietuvos padrąsinimams. Tai užpakalinių smogikų būriai. Priešakinių kalbėtojų pulkai. Užpakalinė pavara sename mano Saab, kuris jau keletą metų guli viename iš Amerikos šiukšlynų. Nors ideologiškai mano pozicija niekad nė iš tolo nepriminė mano buvusio profesoriaus Richardo Pipeso, Rusijos istorijos specialisto, konservatyvaus Ronaldo Reagano administracijos patarėjo, pažiūrų, viena jo mintis (išskaityta iš jo knygų ir išgirsta per paskaitas) įsiminė: kalbėdamas apie radikaliąją Rusijos inteligentiją, jis kaltino ją „perleidus" valdžią keliems sąmokslininkams su Leninu priešakyje, nesiorientavus realybėje ir žaidus tik su savo lytiniais (atsiprašau, intelektualiniais) organais. Taip, tragiška XX a. Rusijos istorija - intelektualų, vaidinančių naminius šunis, rezultatas. Ne ką linksmesnė ir XXI a. istorija: sėdėdamas savo Rutgerso ofise aš jau pavargau klausytis kolegos iš Rusijos raudų: kokia baisi šalis, valdoma nusikaltėlių ir marionečių, kokios klaikios gyvenimo sąlygos (taip liūdnoka, kai 54 metų antrą kartą išsiskyręs vyras, žinomas mokslininkas, turi gyventi komunaliniame bute su dar 20 kaimynų iš nežinia kokių šalių, bet daugiausia iš Kaukazo regiono, dalintis su jais virtuve, vonia, kvapais, triukšmu, neapykanta... klaiku, kai gatvėje tave gali sustabdyti policininkas ir nuvežti į nuovadą vien dėl to, kad tu jam nepatikai; baisu, kad Rusijoje neįmanoma pasiimti banko paskolos būstui, atostogoms Kanaruose ir trečiosios žmonos pėdkelnėms...).

Intelektualas, kuris nesugeba bent vieną kartą per dešimtį metų pasižiūrėti į akis prostitutei ir pakviesti ją pietų, - „tikras intelektualas" (čia aš garsiai juokiuosi). Intelektualas, kuris gieda ditirambus liberaliajai (teisingiau neoliberaliajai) tvarkai, kurios mėsmalėje visi, kas negali ne tik apsiginti, bet ir pasipriešinti - „tikras intelektualas". Toks intelektualas (gal aš, gal tu, o gal ji?) dainuoja „69 danguje" dainą "Sniego karalienė" (lia lia lia, http://www.youtube.com/watch?v=IdVXEJJp1tc ) ir žiovaudamas pjausto majonezu aplietą kiaulienos kepsnį (tai madingo intelektualaus provincijos restorano pagrindinis patiekalas!).

Na, bet grįžkime prie vargšo Algirdo Paleckio. Salomėja Nėris jį paliko ir prakeikė. Aleksandras Gudaitis-Guzevičius atsisuko į jį ir spjovė jam į veidą. O Petras Cvirka parašė apie jį keletą traktatų: „Frank Kruk ir Paleckis" bei „Brolybės sėkla išbarstyta Vilniuj". Šiandien netyčia perskaičiau, kad Paleckis kuria Fronto partiją ir pamaniau: tikrai - paaugliškas Paleckio kūnas turi neįtikėtino žavesio. Savo Fronto partija jis daro kone tiesioginę nuorodą į vieną iš žymiausių Lietuvos literatūrinių sąjūdžių „Trečią frontą". „Trečiame fronte" Kazys Boruta mylėjosi su Kostu Korsaku (bet, aišku, mylėjo ir tėvynę!), Salomėja su Jonu Šimkumi, o Bronys Raila su Pranu Morkūnu (aiškiai trūko intelektualių moterų...). Kai kurie iš jų, apgirtę nuo glamonių ir vyno, parnešė į Lietuvą Josifo Stalino mėnulį. Paskui pražilo, paskui atgailavo, paskui kalbėjo paaugliškam Algirdui Paleckiui: „O Baltija, Baltija, Baltija,/ bala gi tu ne jūra./ Pušys iš gėdos rausta pakrantėje,/ o tu dar vis melsvai žiūrai,/ kad amžius kovojo Pabaltija,/ kad būti laisvai, kaip tu, kaip jūra./ Laisvę pavogė demokratija,/ pamary - kalėjimo mūrai" (http://www.tekstai.lt/tekstai/3frontas/nr1/baltija.htm#demokratija )

Kad ir kaip ten būtų, intelektualai - jėga! Ar ne? Bet Paleckio performansai irgi cool. Šiandien gavau laišką iš savo draugo, kuris pranešė man mielą žinią: didžiulė mano gerbėjų minia, sustojusi prie balandžių numylėto Petro Cvirkos paminklo Vilniuje, skandavo ir prašė manęs: „Parašyk apie Paleckio kūną! Parašyk!" Būtinai. Kitą savaitę manęs laukia ne viena ir ne dvi paskaitos šiltojoje Floridoje, bet net ir ten būdamas mąstysiu apie Paleckio kūną. Jis vertas ne tik šio blogo, bet ir akademinio straipsnio, butleriškos ir connelliškos, bourdieu‘iškos ir foucaultiškos, certeau‘iškos ir taussigiškos, marxiškos ir engelsiškos analizės.

Skirtingų majonezų intelektualai, vienykitės!

P.S. Šios savaitės subkultūriniai tyrinėjimai mane turėtų nuvesti į Niujorko undergroundą. Siūlau vieną video iš požemių karalystės:

A.