Kauno krikštas, arba Kaip Kaune gauti į galvą ir pasidaryti nusikaltėliu

Turėčiau pradėti paprasčiausiu įspėjimu: nevaikščiokite Kauno senamiesčiu po dešimtos valandos vakaro. Arba iš viso nevaikščiokite. O jei vaikščiosite, turėkite pistoletą ar bent beisbolo lazdą. Gerai bus ir dujų balionėlis. Nes kitaip prarasite ir save, ir savo galvą.

Mano istorija nesudėtinga. Man tik paprasčiausiai nepasisekė. Gyvenau Čikagoje, Bostone, Londone, Niujorke, Sietle, Vilniuje ir nė vienas iš šitų miestų manęs nekrikštijo krauju, mėlynėmis ir pavogtais daiktais. Garbė Kaunui! Tiek ilgai laikiau. Pagaliau sulaukiau.

O nutiko štai kas (bus panašiai kaip geruose amerikiečių trileriuose). Po pasisėdėjimo su kolegomis viename iš Laisvės alėjos barų, gerbiamas Tereškinas traukia pernakvoti į savo kambarėlį senamiestyje. Rankose mobilus telefonas. Vienuolikta valanda. Vilniaus gatvė. Staiga iš tarpuvartės išbėga du jauni augaloti vaikinai ir puola tiesiai ant Tereškino. Net nespėjus man atsitokėti, pasipila smūgiai į galvą, sprandą, veidą. Vienas muša, kitas mėgina pagriebti iš rankos mobilų. Taip pat griebia už rankinės, kurioje mano laptopas. Ne, laptopo neatiduosiu! Laptopas arba mirtis! Grumtynės. Nulekia gerbiamo Tereškino akiniai, bet jis nepasiduoda (koks didvyris!). Pamatę, kad nieko nebus ir kad netyčia gali pasirodyti koks praeivis, jaunuoliai ima bėgti. Vienintelis jų grobis - mano Nokia 3210. Imu vaikinus vytis, tačiau žinau, kad nepajėgsiu: mano rankose rankinė, ant pečių kuprinė, pilna daiktų. Nesinori nieko palikti. Vis tiek vejuosi. Deja.

Muitinės gatvė. Plėšikai skuba. Aš vis dar jiems iš paskos, nors vaikinai tolsta. Priartėju prie visiems žinomos psichiatrinės ligoninės. Ten stovi furgonas, ką tik atvežęs psichinį ligonį. Trys vyrai. Pamatę šoko ištiktą ir perbalusį mane jie klausia: „Tai ką tie vaikinai padarė?" „Apvogė". „Greit sėsk į mašiną!" Įsėdu. Tuoj prasidės gaudybės!

Lakstome furgonu siauromis senamiesčio gatvelėmis. Du vyrai išlipa ir mėgina apvaikščioti tamsias bromas ir kiemus. Nieko nėra. Nėra. Pusvalandį pasibaladoję, prarandame viltį. Reikia eiti namo. Vyrai labai draugiški ir visuomeniški (gaila, susijaudinęs ir šokiruotas nepaklausiau nei jų pareigybių, nei kokiai organizacijai jie priklauso; esu jiems be galo dėkingas). Liaudies gynėjai arba draugovininkai nuveža mane į Kauno Centro policijos komisariatą (PK). Čia prasideda naujas detektyvas.

Centro policijos komisariate iš aukos aš esu paverčiamas nusikaltėliu. Mane sutikęs policininkas juokiasi klausydamasis mano istorijos: „Čia juk Kaunas! Vaikščioti naktį su mobiliu rankoje? Tau ne visi namie!" Pasiteisinti negaliu: tikrai supratau, kad nesuvokiau „geležinių" Kauno taisyklių. Sulaukęs inspektoriaus R. Baltrušaičio dar labiau pasimetu. Patys pirmieji sakiniai ir klausimai: „Tai kur ėjai? A? Kokioj gatvėj? Kas ten atsitiko?" „Tai nori surašyti pareiškimą dėl apiplėšimo?" „Ar prisimeni, kaip jie atrodė?" Prisimenu, bet nedaug. Viskas įvyko taip staiga ir netikėtai. „Tai jei neprisimeni, ką, mes už tave prisiminsim?" Kai mėginu paprieštarauti, tardytojas meta: „Tu ką, manai, mes turėsim už tave dirbti? A? Ne mes, o tu dirbsi! Vaikščiosi ir vaikščiosi čia. Pavargsi. Visi mano, kad mes turim dirbti, o jie sėdės sudėję rankas!" Na, žinoma, aš nesėdėsiu sudėjęs rankų, kartu su gerbiamu inspektoriumi Baltrušaičiu budėsiu prie Centro PK. Gal praeis pro šalį mano apiplėšėjai, ir mano atmintis atgis. Ir vėl ryškiai pamatysiu jaunuoliškus jų veidus.

Tardytojas ranka rašo aktą. Aš pasakoju, kiek galėdamas ir prisimindamas. Juntu, kad mano atmintis šlubuoja. Gal ir dėl to, kad daug sykių man buvo suduota į galvą. Skauda. Skauda man atmintį. Vargais negalais nupasakoju (nesu tikras, ar tai tiesa), kaip mano apiplėšėjai atrodė, kokias striukes, trumpikes ir kojines jie buvo užsidėję. Taškas. Aktas surašytas. Pasirašau. Dabar pradėsiu dirbti. Ryt nueisiu į medicininės ekspertizės centrą, kur aprašys mano ištinimus, mėlynes ir dalinę amneziją (dėl amnezijos tikra tiesa, vakar jau nebegalėjau prisiminti savo kreditinės kortelės pin-kodo ir ją man užblokavo). Kitą savaitę sudarinėsiu nusikaltėlių foto robotą ir dar sykį mėginsiu atsakyti į inspektoriaus Baltrušaičio klausimus: „Tai ką, esi dėstytojas? Kaip tu dėstai, kad dabar nesugebi nieko normaliai išdėstyti?" Sakau, man šokas ir aš dar vis negaliu atsitokėti. Inspektoriui nesvarbu. Gali kraujuoti ir dejuoti, bet būk geras dėstytojas vidurnaktį. „Tai ką dėstai? Sociologiją? O kas yra sociologija? Kur aš galėčiau dirbti baigęs sociologiją?" Visur, brangus inspektoriau Baltrušaiti! Kur tik širdis geidžia. Sociologai priims jus rankas išskėtę, atviromis širdimis ir veidais. Ir nesikreips į jus „tu", kaip jūs į mane.

Tai šitaip. Va ir va kaip. Man dar ilgai reiks dirbti, kol išaiškinsiu tardytojams ir policininkams, ką dėstau, kodėl vaikštau naktimis ir kas ta sociologija. O gal neverta? Ar verta dirbti už policininkus ir gaišti savo laiką žinant, kad senamiesčio vaikinai, nusinešę mano mobilų ir mano atminties gabalą, vis tiek nebus sučiupti? Ar verta skųstis tuo, kad nusikaltėliai sudaužė tavo galvą, o inspektoriai mėgino gerokai aptalžyti tavo savigarbą ir pasitikėjimą savimi? Tikriausiai ne.

Koks gi šios istorijos moralas? Dalis moralo šio straipsnelio pradžioje. Kita dalis tokia: suvokiau, kad esu nusikaltėlis. Kad iš tiesų skirtumas tarp aukos ir nusikaltėlio visai nedidelis. Mane apiplėšę vaikinai galbūt didesnės aukos nei aš. Tik nusikaltėliai vaikšto naktimis Kauno senamiesčiu, kur jų laukia vargšės aukos. Inspektoriai ir policininkai irgi yra mūsų visuomenės aukos, nes tokie nusikaltėliai kaip aš neduoda jiems ramybės. Atsiprašau. Dabar Kaune važinėsiu tik taksi. Pasitaisysiu. Tik nesodinkit manęs į karcerį ir nebauskit, inspektoriau Baltrušaiti! Please please please!

2005