Politikų žaidimai, arba kodėl taip nesiseka meluoti mūsų seksualiausiam politikui?

Lietuvos laikraščiai vėl mirga viliojančiomis antraštėmis: „Į slaptas atostogas - su ilgamete drauge", „Egipto saulė premjerą svilina Lietuvoje", „Premjerui apkarto slaptas poilsis Egipte", „Brazausko šeimos paslaptis", „A. Brazauskas ‚ženyjasi‘ su meiluže" ... Šokiruojantys įvykiai, pritrenkiančios antraštės. Vėl pajutome, kad gyvename. Seksualiausias Lietuvos vyras įrodė, kad jis tikras vyras. Ar ne?

Politika ir meilė. Seksas ir gyvenimas. Meilė, išdavystė ir politiniai pranešimai. Viskas taip susipynę ir painu. Tačiau kodėl mes lendame į plačiapečių politikų asmeninį gyvenimą? Ar gi čia mūsų, eilinių vargdienių, rūpestis?

Klausydamas per radiją A. Brazauską kalbant apie savo atostogas Egipte, pagalvoji: tikrai ne mūsų. O vėliau šiek tiek nustembi: keista ta mūsų valstybė, jei vienas iš pačių viešiausių jos asmenų mano, kad jo privatus gyvenimas neturi būti viešumos dalykas. Esą jis nenusižengęs „jokiems viešumo reikalavimams" ir nepadaręs žalos valstybei bei visuomenei. Premjeras net sugeba pasamprotauti, esą Lietuvoje nėra tokios tradicijos, kad premjeras išvažiuodamas atostogauti turėtų apie tai pranešti šaliai. Ar iš tikrųjų?

Ar mūsiškė tradicija - tik ta slapta merdinčių politinio biuro sekretorių ir pirmininkų atmintis? Mažai ką žinojome ir apie Brežnevą, ir apie Černenką ar Andropovą. Žinojome, kad jie yra. Tačiau, kad egzistuoja sužinodavome tik jiems nusibaigus. Likimo ironija, tačiau gulintys karstuose jie mums atrodė tokie artimi ir asmeniški, praradę paslapties ir uždarumo šydą. Po to viskas užsimiršdavo.

Kodėl apie tai kalbu? Tik dėl to, kad pabrėžčiau, kad normali vakarietiško viešumo tradicija pas mus egzistavo. Kad ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Arba Lenkijos-Lietuvos Respublikoje. Karaliai, kunigaikščiai, ir princai žinojo: kaip politinis objektas nesi atskiriamas nuo savo asmeninio kūno, tavo elgesį nuolat stebi budri ir priešininko, ir menkiausio visuomenės padaro akis. Karalius yra matomas visiems, teigė XVII a. Lenkijos-Lietuvos moralistai ir „politologai". Ir niekur nuo to nepasislėpsi. Todėl tiek daug anuomet išleista pamfletų, dainuškų, eilėraštukų apie karalių žmonas, meilužes, seksualinius polinkius ir nukrypimus. Kuo mūsų politikai prastesni? Ar jie turi teisę į „asmeninį gyvenimą"?

Pasikonsultuokime. Štai mūsų bulvarinės spaudos vedlys „Vakaro žinios" visai blaiviai teigia: "Visose Vakarų valstybėse manoma, kad oficialaus pareigūno asmeninis gyvenimas nėra vien tik jo reikalas - asmeninės šalies vadovų savybės žmonėms rūpi ne ką mažiau nei jų politiniai sprendimai". „Vakaro žinios" sako, vadinasi, žino. Keista, kad to nežinojo Lietuvos premjeras. Gal jis neskaito šio dienraščio?

Asmeninės politikų savybės žmonėms rūpėjo visada. Visada buvo ieškoma sąsajų tarp politinės galios ir asmens kasdienio elgesio, manant, kad tarp jų esanti nenutrūkstama sąsaja. Pavyzdžiui, XVII a. Lenkijoje-Lietuvoje nieko nestebino teiginys, kad vieno ar kito karaliaus asmeninės silpnybės ar seksualinės aistros pavertusios jį tingia figūra, sunaikinusios jo karališkas teises bei privilegijas. Todėl nesiteisinkite Lietuvos politikai: mes, nematoma dauguma, viską matome ir pastebime. Matėme ir Šleževičiaus žaidimus, analizavome Landsbergio isterijas, klausėmės Butkevičiaus pasiteisinimų. Todėl nesislėpkite, brangieji. Ne tik mes, bet ir jūsų politiniai priešai žino, kaip jus fotografuoti: ir su nemadingomis aštunto dešimtmečio trumpikėmis, ir su nukarusiais pilvais, ir su nuostabos iškreiptais veidais. Viskas yra žmogiška. Net ir tai, kas jums atrodo taip asmeniška ir neliečiama.

Lietuvos premjero istorijoje daugybė nesudėtų taškų, keistų neįskaitomų simbolių, per keletą puslapių nusitęsiančių daugtaškių. Skyrybos, neskyrybos, bendros turto deklaracijos, ne deklaracijos, Maskva-Kaunas, Vilnius-Egiptas. Kam visa tai? Gal kad žinotume: mes tebegyvename "neskaidraus" viešumo epochoje, kurioje skaidriausi tik mirusieji? Ar kad suvoktume: jei jau "Vakaro žinios" sugeba pažerti racionalių minčių apie viešumą, asmeninį gyvenimą ir politinę erotiką, vadinasi, tikrai einame link normalaus vakarietiško viešumo. Todėl nenustebkime, jei kitame premjero ar prezidento spaudos atstovės pranešime rasite tokius žodžius: "Šiandien jis išvyko nežinoma kryptimi su nežinoma moterimi nežinomais tikslais. Visa kita visiems gerai žinoma..." Taigi.

2004