Misteris Artūras Tereškinas vyksta į Vilnių, arba Kodėl mums verta tikėti demokratija ir tauta

„Kai Amerika gimė karštą liepos dieną 1776 metais, medžiai Springfieldo miške buvo mažučiai sodinukai, linkstantys link saulės, kai juos maitino Motina Žemė; panašiai ir mūsų jauna ir nepatyrusi tauta surado stiprybę paprastuose lygybės ir teisybės idealuose. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad tokie galingi ąžuolai ir tokia galinga tauta galėjo išaugti iš tokių gležnų ir tyrų daigų?" (iš Lisos Simpson esė iš serialo Simpsonai)

„Likimas, istorija arba Dievas - kaip kas supranta - davė mums šitą žemės gabalėlį, kuris turi tokį gražų vardą: Lietuva" (Vytautas Landsbergis, 1990). „Gimtoji žemė - tai tėvynė, kurioje gyventi geriausia. Ne todėl, kad ji pati turtingiausia ir dideles algas moka, o todėl, kad jos dangus malonus, žaliuojanti gamta graži ir kapuose visi savi" (Vytautas Landsbergis, 1991).

Štai trys citatos, du požiūriai. Iš vienos pusės kalba fikcinė itin įdomaus ir šmaikštaus animacinio serialo Simpsonai herojė. Iš kitos Lietuvai daug nusipelnęs, mitais ir įvairiais Lietuvos piliečių jausmais nuspalvintas politikas, vis dar dirbantis Seime ir dalyvaujantis visuomeniniame gyvenime. Bet ar pateikiamose citatose nesigirdi kažin kokios panašios gaidos ir intonacijos? Įsiklausykite. Tas pats naiviai gražus tikėjimas savo tėvyne ir tauta. Ta pati viltis. Ir tie patys, tikėjimą lydintys, nusivylimai.

Argi galima lyginti fikciją ir tikrovę? Taip. Dažnai fikcija būna realesnė už tikrovę, o tikrovė daug labiau nenuspėjama nei fikcija. Abi jos susijusios. Įdomiausia tai, kad fikcinis Simpsonų serialas puikiai nupasakoja Lietuvos tautos ir visuomenės raidą paskutiniuoju dešimtmečiu - nuo idealistinio tikėjimo iki juodo nusivylimo, nuo infantilaus pasitikėjimo tauta ir jos atstovais iki stipriausių prakeiksmų tai tautai ir tebesitęsiančios emigracijos.

Trumpai susumuosiu Simpsonų serialo dalies, iš kurios cituojami žodžiai, įvykius. Serialo dalis pavadinta „Misteris Lisa vyksta į Vašingtoną" (Mr. Lisa Goes to Washington). Kas nežino, reikia paminėti, kad serialo pavadinimas parodijuoja garsų, nacionaliniam amerikiečių palikimui priklausantį filmą „Misteris Smitas vyksta į Vašingtoną" (Mr. Smith Goes to Washington), režisuotą Frank Capra'os (1939).

Taigi, parašiusi „ryškiai proamerikietišką" esė konkursui „Ateities patriotai" jaunoji Lisa Simpson laimi kelionę į Vašingtoną („visos išlaidos apmokėtos"). Vašingtone visa šeima gyvena puikiame viešbutyje, aplanko nacionalinius monumentus, nuvyksta į pinigų kalyklą ir pan. Tačiau Vašingtone Lisa atsitiktinai tampa liudininke to, kaip kongresmenas paima kyšį iš didelės miško ruošos korporacijos, kuri sunaikins Lisos mylimą nacionalinį parką. Baisiausiai supykusi ir susierzinusi, Lisa suplėšo savo nugalėtojos esė apie natūralų tautos grožį, kurios gabalėlį ką tik citavome (čia prisiminkime Landsbergį) ir pakeičia jį kitu esė apie tai, kaip Vašingtonas (Jungtinių Amerikos valstijų sostinė ir nacijos simbolis) iš tiesų „dvokia". Lisa praranda tikėjimą tauta ir tuo, kas vadinama tautiškumu. Tačiau Senato tarnautojas, pastebėjęs, kad ji prarado tikėjimą demokratija, paskambina savo senatoriui prašydamas pagalbos. Per dvi valandas FBI (Federal Biuro of Intelligence) suima korumpuotą kongresmeną. Supratusi, kad jos pastangos nebuvo bevaisės, Lisa sušunka „Sistema veikia". Tikėjimas demokratija susigrąžinamas.

Ar mes, Lietuvos piliečiai, tebetikime demokratija? Ar mūsų tautos suvokimas, suformuotas XIX amžiaus nacionalinio atgimimo ir devinto bei dešimto dešimtmečių Sąjūdžio judėjimo tebegalioja? Ar mes galėtume sušukti, kartu su Lisa Simpson, kad „sistema veikia"?

Daug kas iš mūsų atsimename, kokios frazės ir retorika dar ne taip seniai buvo vartojami kalbant apie tautą ir tautiškumą: tai amžina atmintis, praeities didybė, dorovinis tyrumas, dvasingumas, didvyriškumas ir pasiaukojimas tautos labui. Pasitaikė net ir tokių teiginių „... nedoru lietuviu būti tiesiog neįmanoma, nes nedoras lietuvis nebėra lietuvis..." (Algirdas Patackas, 1995). Kodėl nūnai laikraščių ir žurnalų puslapiai pilni nedorų lietuvių ir kodėl jie dar vis lietuviai? Kodėl vis daugiau nepasitikėjimo ir netikėjimo? Kodėl prieš dešimtmetį iškelti pažadai daugumai piliečių liko neišpildyti ir neįgyvendinti? Atsakymo tikriausiai nėra.

Mūsų kasdienis gyvenimas panėši į Simpsonuose nubrėžtą nacionalinę parodiją. Praradome idealų tikėjimą tauta, tačiau ar tauta prarado mus? Pasiklausykime, ką rašė Lisa, patyrusi kongresmeno korupciją: „Vašingtono miestas buvo pastatytas ant sustingusios pelkės prieš du šimtus metų; nedaug kas pasikeitė nuo to laiko; jis [Vašingtonas] dvokė tada ir dabar jis dvokia. Tiktai dabar tai yra šleikštus korupcijos dvokas, tvyrantis ore."

Panašių pasisakymų pilna ir pas mus. Iš piliečių, praradusių tikėjimą korumpiuotais politikais, iš žiniasklaidos, ieškančios ir randančios įvairių skandalų. Jų ypač padaugėjo šį rudenį, prezidento rinkiminės kampanijos metu. Atskleidžiami vis nauji Seimo narių „nusižengimai", atleidžiami valstybės ministerijų darbuotojai, susitepę rankas, kaip tas Simpsonų kongresmenas, įvairių tipų ir rūšių kyšiais. „Politika dvokia". „Nešvarūs politikų žaidimai". Bet ar dėl to turime prarasti demokratija ir tauta?

Panašų klausimą iškelia ir aptariama serialo Simpsonai dalis. Panašų klausimą keliame ir mes, gyvendami savo kasdienybėje. Kokie galimi šio klausimo atsakymai?

Vienas atsakymas labai aiškus. Tai idealistinio tikėjimo praradimas ir juoda neviltis. Naivumo atmetimas. Nepasitenkinimas tuo, kad idealistinė 1989-1992 metų vieningos skaisčios tautos vizija neišsipildė. Panašiai kaip Simpsonų tėvas Homer Simpsonas, lankydamasis valstybinėje pinigų kalykloje ir negavęs ten piniginių dovanų, suburba „Šlykšti nusipiginanti šalis!" Iš tiesų dalis iš mūsų taip jaučiamės, suvokdami, kad niekas nieko veltui nedalija. Ir nieko veltui negausi. Viltis laimėti loterijoje - utopinė. Taigi burbame „Niekam tikusi nedėkinga šalis..."

Kiti iš mūsų būtų labai panašūs į Simpsonų seriale vaizduojamus žmones, vaikščiojančius priešais Baltuosius Rūmus. Jie laiko iškėlę plakatus, kurie paprastai naudojami protestuojant. Tačiau ant plakatų užrašyta „Viskas OK", „Jokių nusiskundimų", „Reikalai neblogi". Mes neprotestuojame, nenešiojame plakatų, nesipiktiname. Mes esame abejingi. Mūsų abejingumas kaip tas plakatas: „Viskas nuostabu!" Paprasčiausiai mes nedalyvaujame. Net rinkimuose.

Treti iš mūsų suvokiame, kad „sistema" nebūtinai veikia. Mes nesame tokie naivūs kaip Lisa Simpson. Tačiau mes žinome, kad ji veiks tik visų mūsų pastangomis. Galbūt mūsų kongresmenai ir nebus sučiupti atliekant nusikaltimą, tačiau jie atsakingi už tai, ką daro, prieš mus, eilinius piliečius.

Retas iš mūsų dar tikime šio straipsnelio pradžioje cituotais politiko žodžiais apie natūralų tėvynės ir tautos grožį. Retas iš mūsų galėtume rašyti taip, kaip rašė Lisa Simpson. Tačiau mūsų tikėjimas yra pagrįstas ne iliuzija ir romantine retorika, bet pasitikėjimu demokratijos galimybėmis, tuo nuolatiniu procesu, nuolatinėmis derybomis dėl galimybės dalyvauti, kovoti ir keisti tautą ir visuomenę. Manau, kad panašus tikėjimas gyvas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mes esame panašūs.

2005