Tarp fantazijų ir realybės: mano Amerika

„Amerika Amerika, kaip norėčiau nuvykti į šitą svajonių šalį", - dainuoja kažin koks lietuvių dainininkas. Gal ir šiek tiek kitaip, bet esmė ta pati: tolima pasakiška, beveik nepasiekiama svajonių šalis. Ne vienam iš mūsų ji atrodo tikras rojus, kuriame nėra skurdo, vargo ir skausmo. Kiti ją vadina galimybių šalimi. Aš pridėčiau, išsipildančių ir neišsipildančių galimybių šalimi.

Amerikoje praleidau nemažai laiko. Kartais net juokauju, kad esu gimęs Amerikoje (taip kalbėjo vienas pažįstamas, praleidęs ten penketą metų). Nors ir nesu gimęs ten, bet nuolat Amerikos pasiilgstu. Ją nuolat traukia aplankyti. Tai šalis, vis dar mane stebinanti didžiuliais savo visuomeninio gyvenimo kontrastais ir savo nenuspėjamumu. Iš tiesų kiekvienąkart ten nuvykęs, patiriu, pamatau, išgyvenu kažką naujo. Šitaip nebūna kokioje nors kitoje šalyje.

Amerikoje praleidau septynetą metų. Pabaigiau mokslus. Įsimylėjau, vedžiau, išsiskyriau. Sirgau, kentėjau, tikėjausi ir laukiau. Atrodo, kad tik likimo atsitiktinumas vėl mane parvedė atgal į Lietuvą. O gal neatsitiktinumas? Gyvenimas - atsitiktinumų virtinė.

Jaučiuosi tarsi vis dar priklausyčiau kelioms valstybėms (nors ir neturiu Amerikos paso). Tačiau po rugsėjo 11-osios įvykių Baltimorės ir San Francisco aerouostuose mane kratė kaip kokį teroristą, kai tikri amerikiečiai jau buvo seniai sulipę į lėktuvą. Stovėjau pusiau nuogas visų akivaizdoje ir nelinksmai mąsčiau: Ar blondinas lietuvis, skrendantis iš Amsterdamo, tikrai turi šansų būti teroristas? Abejoju. Tačiau tvarka yra tvarka. Ir aš ją suprantu. Mano pusnuogis kūnas pasidavė viešai čiupinėjimo egzekucijai.

Kiekvienąkart grįžęs iš Amerikos, išgirstu pavienių balsų, kurie kritikuoja šią šalį. Tokių balsų nedaug, bet vis tiek būna. Teigiama, kad Amerikos kultūros lygis žemesnis nei Lietuvos. Kad amerikietiška masinė ir populiarioji kultūra daranti blogą įtaką Lietuvos žmonėms.

Paprastai išklausau tokių priekaištų, nes žinau, kad pas mus (ypač masinėje sąmonėje) Amerika yra apipinta įvairių mitų ir mitologijų. Reikia pabūti kurį laiką šalyje, kad ją galėtum ar kritikuoti, ar girti. Daryti apibendrinimus visada nesunku.

Kaip jau minėjau, kiekvienąkart, nusileisdamas Čikagoje, Niujorke ar Vašingtone, D. C., patiriu keistą naujumo ir ilgesio jausmą. Nes galiu pridėjęs prie širdies ranką pasakyti: Amerikos kultūra yra tokia įvairi, sudėtinga, besikeičianti ir kartais nenuspėjama, kad apie ją kalbėti vienaskaita beveik neišeina. Yra daug kultūrų. Etninių, lokalinių, aukštųjų, žemųjų. Cambridge'o, Massachussetso valstijos, kur aš gyvenau, kultūra. Ir pietinės Alabamos kultūra. Priemiesčių kultūra ir Niujorko kultūra. Skirtingiausios kultūros, vienijamos vienos valstybės ir vienos „tautos", kurios Konstitucijoje įrašytas laimės (happiness) siekinys. Kiekvienas Amerikos pilietis turi teisę siekti laimės. Laimė yra būtina egzistencijos būsena. Ar Lietuvos konstitucijoje yra įrašyta kas nors panašaus? Abejoju. Atsiprašau, paliksiu skaitytojui pasitikrinti, kokias garantijas ir žodyną vartoja mūsų konstitucija.

Man patiko Amerikos kultūros. Esu didžiulis amerikietiškos akademinės kultūros gerbėjas. Būdamas Jungtinėse Amerikos valstijose, didžiumą laiko praleidau studijuodamas universitetuose, sėdėdamas bibliotekose, diskutuodamas apie gyvenimą ir mokslą su kolegomis iš viso pasaulio. Patiko nuomonių įvairovė, puikūs akademiniai resursai ir ta pati amerikietiška idėja, kurią mačiau ne kartą įgyvendinant: jei esi gabus ir veržlus, gali daug ko pasiekti. Gal dėl to į dažno amerikiečių vaiko galvą nuo pat mažens yra diegiama, kad jis ar ji gali būti bet kuo. Kad viskas jo rankose. Kad jis turi galimybę tapti net Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Nors šitai įgyvendinti pavyksta tik nedaugeliui, pati mintis yra viliojanti. Šalin, lietuviškas kuklume! Apsišarvuokime ne tik viltimis, bet ir veiklumu: veikiant, mąstant, bandant galima daug ko pasiekti. Amerikos prezidentais netapsime, bet gal pasidarysime jo ar jos patarėjais.

Gyvendamas Vilniuje pasigendi vadinamo teigiamo amerikietiško nusistatymo (gal „cheerfulness"). Kai girdi aplinkinius žmones skundžiantis, kaip čia viskas blogai, pamanai, kad mes, Lietuvos gyventojai, iš tiesų įpratome skųstis. Gal laukiame kieno nors užuojautos? O gal tai tik blogas įprotis. Visada atsiminsiu, kad Čikagos Michigano Aveniu ar Cambridge'o, Massachussets, miestelio benamis būdavo dažnai geriau nusiteikęs negu mūsų valstybinės įstaigos tarnautojas, sėdintis šiltame ofise. Benamis žinodavo, kad jam gali būti geriau, aišku, jei jis pasistengs. Įstaigos tarnautojas nežino, kad jis, kaip ir kiekvienas pilietis, turi teisę į laimę.

Bet nukrypau. Be akademinės kultūros esu didžiulis amerikietiškos populiariosios kultūros mėgėjas ir vartotojas. Aišku, ne visos. Tegu bara mane kas nori. Tegu profesorės dejuoja, kad aš praradau „dvasingumą" ir atsidaviau neprotingiems nalonumams. Tegu. Klausausi Eminemo, Madonna'os ir Macy Gray. Žiūriu serialus „Seksas ir miestas", „Draugai", „Frasier", „Willas ir Grace". Dievinu animacinį serialą „Simpsonai". Mano mėgstamiausias populiariosios kultūros žurnalas yra \‘Entertainment Weekly\‘, kuriame aprašoma, kas kiekvieną savaitę vyksta ne tik amerikietiškos, bet ir pasaulio popkultūros plotuose. Skaitau ir kaifuoju. Ne tik kaifuoju, bet ir mėginu suvokti. Esu įsitikinęs: ši kultūra dažnai pasako įdomesnių ir gilesnių dalykų nei mūsų „dvasingų" verkautojų atodūsiai.

Nenoriu pasirodyti amerikietiškos kultūros apologetas. Gal tik turiu sentimentų jai? Kas žino. Dabar, kai pas mus pasnigo, prisimenu kalėdinį sezoną Amerikoje. Tas nuostabiai apšviestas gatves Bostone, Čikagoje ir Sietle. Lemputėmis apkarstytus medžius. Kalėdinę muziką, viliojančiai skambančią iš parduotuvių (kviečiančią pirkti). Dovanas perkančius amerikiečius, kurie per Kalėdas atrodo tikrai pakiliai nusiteikę. Šiek tiek ilgiuosi šitokios nuotaikos. Todėl klausausi amerikiečių pop dainininkės Mariah Carey kalėdinio albumo. Vienoje dainoje sakoma: "All I want for Christmas is you..." [Kalėdoms man tereikia tik tavęs]. Taip. Kalėdoms man daugiau nieko nereikia. Tik Amerikos.

2005