Persikūnijimo vargai: kiek tu turi įtūžusių colių?

Prieš trejetą mėnesių dar nesubombarduotame Niujorke mačiau filmą „Hedwiga ir įtūžęs colis" (Hedwig and the Angry Inch). Tai miuziklas apie berniuką Hanselį, kuris, siekdamas išvykti iš Rytų Berlyno turi ištekėti už amerikiečio kareivio ir tapti Hedwiga. „Įtūžęs colis" - tai jo vyriškumo liekana po nepavykusios lyties pakeitimo operacijos. Pasamdytas šundaktaris nesugebėjo paversti Hanselio visiška moterimi.

Žiūrėdamas šį puikų filmą ir klausydamasis jo dainų, mąsčiau, kokia svarbi mums visiems lytinė ir seksualinė tapatybė. Kuo mes jaučiamės: moterimis, vyrais ar nė vienu iš jų? Į ką krypsta mūsų akys?

Nuo pat vaikystės mes mokomi būti vyrais ir moterimis. Mūsų judesiai, veido išraiškos, manieros - visai tai įrašoma į mūsų kūnus nuo pat mažumės. Tačiau vieni iš mūsų esame geresni mokiniai, kiti blogesni. Kitiems taip ir nepavyksta įvaldyti „tikrojo" vyriškumo ir moteriškumo. Ką jiems daryti? Ką daryti tiems, kurie yra vyrai, bet jaučiasi moterimis, arba atvirkščiai, moterys, kurios trokšta tapti vyrais?

Tokie asmenys tampa visuomenės autsaideriais. Tais, kuriuos aplinkiniai niekina ir kankina. Hedwiga išgyvena didžiulę asmeninę krizę. Norėdama išsilaisvinti iš komunistinio rėžimo, ji privalėjo tapti moterimi. Tačiau tai dar ne viskas. Ji niekad netapo tikra moterimi. Įtūžęs colis ir fiziškai, ir psichologiškai visą laiką su ja.

Lietuviška transeksualių asmenų patirtis dar kartesnė. Esu girdėjęs vieną transeksualą sakant, kad Lietuvoje jis (dabar ji) nuolat susiduria su tuo, kad yra niekas vien dėl to, kad jis kitoks. Kad tradicijos ir stereotipai nuolat ją gniuždo. Ne sykį žmonės ją yra primušę ir apšaukę nenormalia, iškrypėle.

Ji nesijautė kalta. Dabar, kai operacija padaryta, mano pažįstama jaučiasi laiminga. Dabar ji yra tuo, kuo visą gyvenimą norėjo būti. Ji mano, kad svarbiausia priimti save tokį, koks esi. Nors kai sutinku Svetą (pakeistas vardas) Vilniaus centre, iš karto ją atpažįstu. Mano pažįstama vis dar atrodo kaip vyras. Išmokti priešingos lyties elgesio yra neįtikėtinai sunku.

Profesionalūs balso ir kūno treneriai teigia, kad transeksualams itin sunku pasikeisti iš vienos lyties į kitą. Operacija tėra tik pirmas žingsnis. Užmiršti tai, kaip elgeisi būdamas moterimi ar vyru irgi nėra itin sunku. Tačiau įsigyti natūraliai atrodančią kitos lyties kūno povyzą ir judesius beveik neįmanoma. O ar reikia?

Filmo „Hedwiga ir įtūžęs colis" pabaigoje nuoga Hedwiga eina tamsiomis Niujorko gatvėmis. Matome jos nuogą siluetą iš nugaros. Ar ji vyras, ar moteris? Ar ji jau surado savo lytį? Į šį klausimą neatsakoma. Siluetas išnyksta tamsoje. Tačiau aš žinau: Hedwiga yra nauja lytis. Ji - ir moteris, ir vyras. Keistuolis, kuris kankindamasis kalba apie nuolatinį ieškojimą. Apie tai, kad egzistuoja ir trečioji lytis. Kad ji yra mūsų visuomenės dalis. Žmogiška, kenčianti, besidžiaugianti. „Vadink mane kaip nori. Tik bučiuok mane, tai darydamas", - sako filmo herojė. Visiems užteks vietos pasaulyje, visiems užteks vardų ir bučinių.

Vienoje jau seniai užmirštoje dainoje apie tai, kas mes esame, buvo klausiama: „Kai tu žiūri i veidrodį,/ Ar matai save?/ Ar matai save/ Televizijos ekrane?/ Ar matai save/ Žurnale?/ Kai matai save, ar tai verčia tave šaukti visu balsu?" Ar susitaikome su tuo, ką matome veidrodyje? Ar susitaikome su tuo, kuo esame? Ar gal mumyse dar užsiliko įtūžusių colių?

2001