Tereškinas lengvai

.

Niujorko dienos ir dainos: Aš įsimylėjau negyvėlį?!

Niujorke karšta ir drėgna. Net rasoja mano akiniai. Vaikštau pusnuogis Manhattano gatvėmis. Mano mylimoji „Laiko aikštė" (Times Square), seniau kupina striptizo klubų, keisčiausių užeigų, sekso parduotuvių, dabar gerokai apšvarinta ir nuhigieninta. Dar tik ankstyva pavakarė, ir prostitučių nesimato. Gal ir jas į cypes sukišo mielas Niujorko meras Rudy Giuliani?

Tačiau ir karštą vasarą Niujorke kažkas verda. Gal gyvenimas, gal gyvenimo sapnas, o gal gyvenimas sapne. Viskas kartu. Vakarais vėsinami barai prisipildo keistuolių lankytojų. Geriamas alus, Margaritos ir kiti kokteiliai, ieškoma partnerių pokalbiui ir dar kai kam. Į ištaigingas galerijų ir muziejų sales dar renkasi išsipusčiusios damos labdaringiems vakarams bei privatiems filmų atidarymų vakarėliams (nors labdaringi pokyliai vasarą vis dažniau persikelia į ištaigingas Hamptono vilas prie Atlanto vandenyno). Kur eiti, jei nesi ponia ir jei neieškai partnerių?

Yra kur. Štai visą šią savaitę pasaulio sostinėje vyksta tarptautinis Niujorko marginalijų festivalis (New York International Fringe Festival): 198 spektakliai, performansai, vaidinimai. Nueičiau į australų vaidinimą „Dažnai pastebiu, kad aš nuogas" (Often I Find That I am Naked), bet ir taip jaučiuosi nuogas. Karštyje. Ar mano prakaitas dar vis sūrus? Šiandien beslampinėdamas Niujorko užkaboriais išgėriau tris litrinius butelius vandens. Šlapintis tenka užsukti į didesnes parduotuves su įtaisytais tualetais.

Tiesa, kalbant apie tualetus būtina prisiminti ir garsią rappo žvaigždę Eminemą, kuris su keletu kitų žvaigždučių buvo pakviestas sukurti vitriną Enyce drabužiams garsioje Bloomingdale's parduotuvėje ant Trečiosios Aveniu. Deja, parduotuvė jau kelintą kartą atmeta žvaigždės tualetinį humorą. Eminemo idėja: vitrinoje jo paties manekenas, sėdintis ant tualeto. Šalia tualetinis popierius su dviejų pop pažibų ir Eminemo priešių Britney Spears ir Christinos Aguilera'os atvaizdais. Bet ar kam įdomu, kad Eminemo manekenas valysis užpakalį dviejų gražuolių atvaizdais?

Taip, tualetai Niujorke seksualūs. Nors miesto meras Rudy Giuliani jau seniai kovoja prieš seksą, erotiką ir kitokius negerus malonumus, seksualių vietų Niujorke begalės. Galima keliauti kad ir į įsiaudrinusių odos žmonių (Leather folk) šventę, į dominavimo ir atsidavimo pasaulį. Apytamsiuose baruose renkami Misteris, Panelė ir Berniukas Oda. Besivaržantys turi atsakyti į klausimus, parodyti geriausią odinę savo aprangą ir scenoje suvaidinti vieną iš savo fantazijų (pvz.: kaip romi namų šeimininkė pasidaro aršia bizūnais apsiginklavusia Dominuojančia Moterimi). Tokiuose konkursuose nesvarbu lytis, amžius, socialinė padėtis. Svarbiausia sugebėti fantazuoti ir išreikšti savo fantazijas.

Kita aistringai seksuali vieta -- be galo populiarus „Asilų šou" (The Donkey Show), jau trečius metus rodomas Off Broadway. Tai laisva Šekspyro pjesės „Vasarvydžio nakties sapnas" interpretacija. Šekspyro herojai gyvena aštuntame XX amžiaus dešimtmetyje, audringo disco, transvestitų, keistuolių eroje. Kaip rašoma vaidinimo reklamoje, „Asilų šou" -- tai magiška fantazija, kurioje „tu esi laisvas, tu esi tiesiog nuostabus, ir kurioje bet kas gali nutikti". „[Vaidinimas] yra įkaitinantis, įžūlus, seksualus, kupinas prakaito. Jeigu jums nepatinka šitokia pramoga, jūs tikriausiai jau miręs", skelbė vienas laikraštis apie „Asilų šou".

Tačiau šitoks karštas vaidinimas dar labiau įkaitins mane šią kaitrią vasarą. Kaip man įveikti Niujorko karštį? Niujorkietis televizijos humoristas Davidas Lettermanas pataria: „Ieškokite pavėsio už daugybės miesto bemarškinių storulių nugarų". Netinka. „Pasinerkite į Hudsoną [baisiai užteršta miesto upė - aut. past.] ir jums teks malonumas lėkti į ligoninę vėsioje greitosios pagalbos mašinoje". Ne. „Nusipirkite didžiausią puodą atšaldytos frappucino kavos iš kavinės Starbucks; susipilkite ją sau į kelnes; pakartokite šį veiksmą". Visai neblogai, tik nesinori išleisti ketverto dolerių įmantriam kavos puodeliui.

Po ilgų klajonių vis dar netikėtomis Niujorko Soho ir TriBeCa rajonų gatvėmis, tikriausiai trauksiu į vėsią, kvepiančią spragėsiais ir dezodorantais kino salę. Į filmą „Hedwig and the Angry Inch" (Hedwiga ir įtūžęs colis). Tai filmas apie transeksualę Hedwigą, atvykusią į Ameriką iš Rytų Berlyno. „Įtūžęs colis" - tai jos vyriškumo liekana po nepavykusios lyties pakeitimo operacijos. Kitą savaitę pažersiu savo giliausių minčių apie Hedwigą ir jos įniršį, nes kažin ar Lietuvos žiūrovams teks šį filmą pamatyti.

Prieš panirdamas į dirbtinį kino salės šaltį, išgirstu žvalią Franko Sinatros dainą „New York, New York". Ši daina visados man primindavo Niujorką. Tačiau šiandien, karštą vasarą, šis miestas man vis labiau asocijuojasi su kita daina. Tai keisto Niujorko daininko Antony ir kultinės grupės „The Johnsons" daina iš jų bendro projekto: „I Fell in Love with a Dead Boy" (Aš įsimylėjau negyvą vaikiną). Mano ausinuke nežemiškas grupės dainininko Antony balsas, nepripažįstantis lyties, amžiaus ir Niujorko karščio. Cool, really really cool. „Aš klausiu, kuo tu vardu, bet tu neatsakai. Ar turėčiau iškviesti gydytoją? Aš jaučiu, kad tu tikriausiai miręs. Tačiau aš atsigulu šalia tavęs ir priglaudžiu savo galvą.... Aš įsimylėjau tave, dabar tu mano vienintelis.... Aš įsimylėjau negyvą vaikiną!" Dainos pabaigoje dainininko balsas klausia negyvėlio: „Ar tu esi berniukas ar mergaitė?" Nesvarbu. Svarbu, kad visa tai vyksta Niujorke.

Niujorkas

2001 08 16

Smaragdo miestas: tarp gatvės gyventojų, milijonų ir viešųjų tuoletų

Kai Lietuvos gyventojai kenčia afrikietiškus karščius, Sietle, stūgsančiame šiaurės vakariniame JAV pakraštyje, prie pat Ramiojo vandenyno, gaiviai vėsu. Ir vasarą, ir žiemą čia žalia, kone vasariška. Ne veltui Sietlas vadinamas amžinai žaliuojančiu ir žydinčiu „Smaragdo miestu" (The Emerald City). Gal dėl to šis miestas - ideali gatvinių, benamių, valkatų, keliautojų vieta.

Žygiuodamas centrinėmis miesto gatvėmis iš karto tai pastebėsi: vienur benamė su virpančiu šunimi prašo išmaldos, kitur būrys apskurusių jaunuolių su didžiulėmis kelioninėmis kuprinėmis, susėdusių ant šaligatvio, brazgina gitaromis; dar kitur miegantis girtas indėnas sapnuoja prieškolumbinę Ameriką. Rodos, kad visi klajūnai, kažko ieškantys, bet nerandantys keistuoliai sutipeno į smaragdinį miestą. Šiandien du studentai, darantys apklausą, klausė manęs: Koks pirmas žodis šauna man į galvą mąstant apie Sietlą? Atsakiau: alternatyvus. Tikrai iš pirmo žvilgsnio miestas atrodo kaip išsitatuiravusių (net ir veidus!), įsisegusių auskarus į visas kūno dalis (liežuviai, speneliai, krūtys ir kai kas daugiau) žmogystų buveinė.

Kai kurie klajūnai stebina savo humoru ir išmone. Štai vakar vienas dvidešimtmetis nomadas kaišiojo popierinį puodelį po praeivių nosimis šaukdamas: „Spare change for sex change" (Paaukokit pinigų lyčiai pasikeisti). Gerai žmogus išmano marketingą ir reklamą: seksas visados padeda parduoti produktą, šiuo atveju, elgetavimą! Deja, pinigų jam nedaviau. Gaila. Nujaučiu, kad lyties pakeitimas ne jam.

Pačiame Sietle gyvena nedaug žmonių -- tik 540 tūkstančių (mažiau negu Vilniuje!). Tačiau paskutiniais duomenimis mieste priskaičiuojama apie 4500 nuolatinių benamių (kiti duomenys teigia, kad esą apie 6000 nelaimėlių). 1999 metais benamiams remti, nakvynės namams įrengti miestas išleido 14 milijonų dolerių, 2002 m. šioms išlaidoms jau numatyti 14,9 milijonai. Tačiau nepaisant didžiulių išlaidų, Sietlo vaizdas nepakito: atrodo, kad gatvės tebėra pilnos marširuojančių, miegančių, rūkančių, kimbančių praeiviams į atlapus benamių. Kas kaltas? Miesto valdžia negali atsakyti į šį klausimą. Aš irgi negaliu.

„Miestui tikriausiai palengvės: penketas automatinių viešų tualetų" - ką tik skelbė vietinių laikraščių antraštės. Penki ultramodernūs, blizgantys, automatizuoti, patys save išvalantys, prieinami neįgaliesiems, nemokami tualetai bus įrengti penkiuose skirtinguose miesto rajonuose. Kiekviename iš tualetų bus pagalbos telefonas (jei kas nors nutiktų atliekant savo reikalus, pavyzdžiui, jei tualetas imtų valytis dar klientui neišėjus). Už kokią kainą toks civilizacijos stebuklas? Tualetus išlaikyti miestui kainuos 640 000 dolerių per metus. Matematika paprasta: per dešimt metų bus išleista 6,4 milijono dolerių.

Ar padės tualetai benamiams? Galbūt. Tačiau kaip teigia Sietlo miesto tarybos nariai, tualetai statomi dėl padidėjusio turistų ir pirkėjų skaičiaus, t. y. vėlyvojo kapitalizmo vartotojų ekonomikai skatinti ir remti. Ne keistuoliams, kurių veiduose matyti ištatuiruotos ašaros. Ir ne svirduliuojantiems indėnams. Ir tikriausiai ne jums, garbūs skaitytojai. O gal jums? Gal ir Vilnius ar Kaunas turėtų 5sigyti bent vieną civilizacijos stebuklą? Tiesa, tualetus gamina vokiečių firma Hering Bau. See you soon!

2001 07 31

Sapnų karalystėje, arba kokie košmarai kankina Algirdą Brazauską ir Vytautą Landsbergį?

Mane dažnai kankina košmarai, nors nesu nei konservatyvus, nei respublikonas. Nepriklausau nei konservatoriams, nei Naujajai Sąjungai, nei socialdemokratams. Kartais sapnuoju, kad didžiulis rudas šuo drasko mano kojas. Kad televizijoje vietoj Gražinos Sviderskytės nuogas skaitau žinias. Kad mano pažįstamas vilnietis skulptorius nukalė mano skulptūrą ir pastatė ją priešais Prezidentūrą. Kad nubundu pavirtęs Vytautu Šustausku. Aaaaa! Vaje, tai buvo pats baisiausias mano gyvenimo košmaras.

Tad kodėl košmarai? Naujasias sapnų tyrinėjimas, atliktas sapnų tyrinėtojo Kelly Bulkeley, dėstančio Theological Union, Berkeley valstijoje, Kalifornijoje, teigia, kad respublikonai (vadinkime juos dešiniaisiais) sapnuoja daugiau košmarų nei demokratai. Konservatyvių respublikonų košmaruose dominuoja agresija, nelaimės, fizinė grėsmė. Tyrimo duomenys bus paskelbti Amerikos Sapnų Tyrinėjimų Asociacijos kasmetiniame suvažiavime, Kalifornijos universitete, Santa Cruz.

Bulkeley'io tyrimas rėmėsi 56 universiteto studentų sapnais. Pusė studentų priskyrė save aršiems respublikonams (ekstremaliai dešinei), kiti apibūdino save kaip į kairę krypstančius demokratus. Visi sapnuotojai labai ideologiškai užsiangažavę. Kokie pagrindiniai Amerikos konservatorių košmarai: egzaminų baimė, kova su lavonu mašinoje, buvimas uždarytam viešajame tualete su meškomis ir šautuvu, kuris nešauna. Ar tai reiškia, kad konservatyvūs asmenys jaučiasi nesaugesni ir labiau represuoti nei liberalai?

Išvadas daryti dar ankstoka. Tačiau verta klausti, kaip sapnai atspindi kultūros dalykus, tokius, kaip politika. Įdomu, kokius košmarus sapnuoja Lietuvos politikai, ir ar jų politinė pakraipa turi kokios nors įtakos jų sapnų kiekybei bei kokybei? Sapnų specialistai, pirmyn!

2001 07 18

Persikūnijimo vargai: kiek tu turi įtūžusių colių?

Prieš trejetą mėnesių dar nesubombarduotame Niujorke mačiau filmą „Hedwiga ir įtūžęs colis" (Hedwig and the Angry Inch). Tai miuziklas apie berniuką Hanselį, kuris, siekdamas išvykti iš Rytų Berlyno turi ištekėti už amerikiečio kareivio ir tapti Hedwiga. „Įtūžęs colis" - tai jo vyriškumo liekana po nepavykusios lyties pakeitimo operacijos. Pasamdytas šundaktaris nesugebėjo paversti Hanselio visiška moterimi.

Žiūrėdamas šį puikų filmą ir klausydamasis jo dainų, mąsčiau, kokia svarbi mums visiems lytinė ir seksualinė tapatybė. Kuo mes jaučiamės: moterimis, vyrais ar nė vienu iš jų? Į ką krypsta mūsų akys?

Nuo pat vaikystės mes mokomi būti vyrais ir moterimis. Mūsų judesiai, veido išraiškos, manieros - visai tai įrašoma į mūsų kūnus nuo pat mažumės. Tačiau vieni iš mūsų esame geresni mokiniai, kiti blogesni. Kitiems taip ir nepavyksta įvaldyti „tikrojo" vyriškumo ir moteriškumo. Ką jiems daryti? Ką daryti tiems, kurie yra vyrai, bet jaučiasi moterimis, arba atvirkščiai, moterys, kurios trokšta tapti vyrais?

Tokie asmenys tampa visuomenės autsaideriais. Tais, kuriuos aplinkiniai niekina ir kankina. Hedwiga išgyvena didžiulę asmeninę krizę. Norėdama išsilaisvinti iš komunistinio rėžimo, ji privalėjo tapti moterimi. Tačiau tai dar ne viskas. Ji niekad netapo tikra moterimi. Įtūžęs colis ir fiziškai, ir psichologiškai visą laiką su ja.

Lietuviška transeksualių asmenų patirtis dar kartesnė. Esu girdėjęs vieną transeksualą sakant, kad Lietuvoje jis (dabar ji) nuolat susiduria su tuo, kad yra niekas vien dėl to, kad jis kitoks. Kad tradicijos ir stereotipai nuolat ją gniuždo. Ne sykį žmonės ją yra primušę ir apšaukę nenormalia, iškrypėle.

Ji nesijautė kalta. Dabar, kai operacija padaryta, mano pažįstama jaučiasi laiminga. Dabar ji yra tuo, kuo visą gyvenimą norėjo būti. Ji mano, kad svarbiausia priimti save tokį, koks esi. Nors kai sutinku Svetą (pakeistas vardas) Vilniaus centre, iš karto ją atpažįstu. Mano pažįstama vis dar atrodo kaip vyras. Išmokti priešingos lyties elgesio yra neįtikėtinai sunku.

Profesionalūs balso ir kūno treneriai teigia, kad transeksualams itin sunku pasikeisti iš vienos lyties į kitą. Operacija tėra tik pirmas žingsnis. Užmiršti tai, kaip elgeisi būdamas moterimi ar vyru irgi nėra itin sunku. Tačiau įsigyti natūraliai atrodančią kitos lyties kūno povyzą ir judesius beveik neįmanoma. O ar reikia?

Filmo „Hedwiga ir įtūžęs colis" pabaigoje nuoga Hedwiga eina tamsiomis Niujorko gatvėmis. Matome jos nuogą siluetą iš nugaros. Ar ji vyras, ar moteris? Ar ji jau surado savo lytį? Į šį klausimą neatsakoma. Siluetas išnyksta tamsoje. Tačiau aš žinau: Hedwiga yra nauja lytis. Ji - ir moteris, ir vyras. Keistuolis, kuris kankindamasis kalba apie nuolatinį ieškojimą. Apie tai, kad egzistuoja ir trečioji lytis. Kad ji yra mūsų visuomenės dalis. Žmogiška, kenčianti, besidžiaugianti. „Vadink mane kaip nori. Tik bučiuok mane, tai darydamas", - sako filmo herojė. Visiems užteks vietos pasaulyje, visiems užteks vardų ir bučinių.

Vienoje jau seniai užmirštoje dainoje apie tai, kas mes esame, buvo klausiama: „Kai tu žiūri i veidrodį,/ Ar matai save?/ Ar matai save/ Televizijos ekrane?/ Ar matai save/ Žurnale?/ Kai matai save, ar tai verčia tave šaukti visu balsu?" Ar susitaikome su tuo, ką matome veidrodyje? Ar susitaikome su tuo, kuo esame? Ar gal mumyse dar užsiliko įtūžusių colių?

2001

Tarp fantazijų ir realybės: mano Amerika

„Amerika Amerika, kaip norėčiau nuvykti į šitą svajonių šalį", - dainuoja kažin koks lietuvių dainininkas. Gal ir šiek tiek kitaip, bet esmė ta pati: tolima pasakiška, beveik nepasiekiama svajonių šalis. Ne vienam iš mūsų ji atrodo tikras rojus, kuriame nėra skurdo, vargo ir skausmo. Kiti ją vadina galimybių šalimi. Aš pridėčiau, išsipildančių ir neišsipildančių galimybių šalimi.

Amerikoje praleidau nemažai laiko. Kartais net juokauju, kad esu gimęs Amerikoje (taip kalbėjo vienas pažįstamas, praleidęs ten penketą metų). Nors ir nesu gimęs ten, bet nuolat Amerikos pasiilgstu. Ją nuolat traukia aplankyti. Tai šalis, vis dar mane stebinanti didžiuliais savo visuomeninio gyvenimo kontrastais ir savo nenuspėjamumu. Iš tiesų kiekvienąkart ten nuvykęs, patiriu, pamatau, išgyvenu kažką naujo. Šitaip nebūna kokioje nors kitoje šalyje.

Amerikoje praleidau septynetą metų. Pabaigiau mokslus. Įsimylėjau, vedžiau, išsiskyriau. Sirgau, kentėjau, tikėjausi ir laukiau. Atrodo, kad tik likimo atsitiktinumas vėl mane parvedė atgal į Lietuvą. O gal neatsitiktinumas? Gyvenimas - atsitiktinumų virtinė.

Jaučiuosi tarsi vis dar priklausyčiau kelioms valstybėms (nors ir neturiu Amerikos paso). Tačiau po rugsėjo 11-osios įvykių Baltimorės ir San Francisco aerouostuose mane kratė kaip kokį teroristą, kai tikri amerikiečiai jau buvo seniai sulipę į lėktuvą. Stovėjau pusiau nuogas visų akivaizdoje ir nelinksmai mąsčiau: Ar blondinas lietuvis, skrendantis iš Amsterdamo, tikrai turi šansų būti teroristas? Abejoju. Tačiau tvarka yra tvarka. Ir aš ją suprantu. Mano pusnuogis kūnas pasidavė viešai čiupinėjimo egzekucijai.

Kiekvienąkart grįžęs iš Amerikos, išgirstu pavienių balsų, kurie kritikuoja šią šalį. Tokių balsų nedaug, bet vis tiek būna. Teigiama, kad Amerikos kultūros lygis žemesnis nei Lietuvos. Kad amerikietiška masinė ir populiarioji kultūra daranti blogą įtaką Lietuvos žmonėms.

Paprastai išklausau tokių priekaištų, nes žinau, kad pas mus (ypač masinėje sąmonėje) Amerika yra apipinta įvairių mitų ir mitologijų. Reikia pabūti kurį laiką šalyje, kad ją galėtum ar kritikuoti, ar girti. Daryti apibendrinimus visada nesunku.

Kaip jau minėjau, kiekvienąkart, nusileisdamas Čikagoje, Niujorke ar Vašingtone, D. C., patiriu keistą naujumo ir ilgesio jausmą. Nes galiu pridėjęs prie širdies ranką pasakyti: Amerikos kultūra yra tokia įvairi, sudėtinga, besikeičianti ir kartais nenuspėjama, kad apie ją kalbėti vienaskaita beveik neišeina. Yra daug kultūrų. Etninių, lokalinių, aukštųjų, žemųjų. Cambridge'o, Massachussetso valstijos, kur aš gyvenau, kultūra. Ir pietinės Alabamos kultūra. Priemiesčių kultūra ir Niujorko kultūra. Skirtingiausios kultūros, vienijamos vienos valstybės ir vienos „tautos", kurios Konstitucijoje įrašytas laimės (happiness) siekinys. Kiekvienas Amerikos pilietis turi teisę siekti laimės. Laimė yra būtina egzistencijos būsena. Ar Lietuvos konstitucijoje yra įrašyta kas nors panašaus? Abejoju. Atsiprašau, paliksiu skaitytojui pasitikrinti, kokias garantijas ir žodyną vartoja mūsų konstitucija.

Man patiko Amerikos kultūros. Esu didžiulis amerikietiškos akademinės kultūros gerbėjas. Būdamas Jungtinėse Amerikos valstijose, didžiumą laiko praleidau studijuodamas universitetuose, sėdėdamas bibliotekose, diskutuodamas apie gyvenimą ir mokslą su kolegomis iš viso pasaulio. Patiko nuomonių įvairovė, puikūs akademiniai resursai ir ta pati amerikietiška idėja, kurią mačiau ne kartą įgyvendinant: jei esi gabus ir veržlus, gali daug ko pasiekti. Gal dėl to į dažno amerikiečių vaiko galvą nuo pat mažens yra diegiama, kad jis ar ji gali būti bet kuo. Kad viskas jo rankose. Kad jis turi galimybę tapti net Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu. Nors šitai įgyvendinti pavyksta tik nedaugeliui, pati mintis yra viliojanti. Šalin, lietuviškas kuklume! Apsišarvuokime ne tik viltimis, bet ir veiklumu: veikiant, mąstant, bandant galima daug ko pasiekti. Amerikos prezidentais netapsime, bet gal pasidarysime jo ar jos patarėjais.

Gyvendamas Vilniuje pasigendi vadinamo teigiamo amerikietiško nusistatymo (gal „cheerfulness"). Kai girdi aplinkinius žmones skundžiantis, kaip čia viskas blogai, pamanai, kad mes, Lietuvos gyventojai, iš tiesų įpratome skųstis. Gal laukiame kieno nors užuojautos? O gal tai tik blogas įprotis. Visada atsiminsiu, kad Čikagos Michigano Aveniu ar Cambridge'o, Massachussets, miestelio benamis būdavo dažnai geriau nusiteikęs negu mūsų valstybinės įstaigos tarnautojas, sėdintis šiltame ofise. Benamis žinodavo, kad jam gali būti geriau, aišku, jei jis pasistengs. Įstaigos tarnautojas nežino, kad jis, kaip ir kiekvienas pilietis, turi teisę į laimę.

Bet nukrypau. Be akademinės kultūros esu didžiulis amerikietiškos populiariosios kultūros mėgėjas ir vartotojas. Aišku, ne visos. Tegu bara mane kas nori. Tegu profesorės dejuoja, kad aš praradau „dvasingumą" ir atsidaviau neprotingiems nalonumams. Tegu. Klausausi Eminemo, Madonna'os ir Macy Gray. Žiūriu serialus „Seksas ir miestas", „Draugai", „Frasier", „Willas ir Grace". Dievinu animacinį serialą „Simpsonai". Mano mėgstamiausias populiariosios kultūros žurnalas yra \‘Entertainment Weekly\‘, kuriame aprašoma, kas kiekvieną savaitę vyksta ne tik amerikietiškos, bet ir pasaulio popkultūros plotuose. Skaitau ir kaifuoju. Ne tik kaifuoju, bet ir mėginu suvokti. Esu įsitikinęs: ši kultūra dažnai pasako įdomesnių ir gilesnių dalykų nei mūsų „dvasingų" verkautojų atodūsiai.

Nenoriu pasirodyti amerikietiškos kultūros apologetas. Gal tik turiu sentimentų jai? Kas žino. Dabar, kai pas mus pasnigo, prisimenu kalėdinį sezoną Amerikoje. Tas nuostabiai apšviestas gatves Bostone, Čikagoje ir Sietle. Lemputėmis apkarstytus medžius. Kalėdinę muziką, viliojančiai skambančią iš parduotuvių (kviečiančią pirkti). Dovanas perkančius amerikiečius, kurie per Kalėdas atrodo tikrai pakiliai nusiteikę. Šiek tiek ilgiuosi šitokios nuotaikos. Todėl klausausi amerikiečių pop dainininkės Mariah Carey kalėdinio albumo. Vienoje dainoje sakoma: "All I want for Christmas is you..." [Kalėdoms man tereikia tik tavęs]. Taip. Kalėdoms man daugiau nieko nereikia. Tik Amerikos.

2005

Misteris Artūras Tereškinas vyksta į Vilnių, arba Kodėl mums verta tikėti demokratija ir tauta

„Kai Amerika gimė karštą liepos dieną 1776 metais, medžiai Springfieldo miške buvo mažučiai sodinukai, linkstantys link saulės, kai juos maitino Motina Žemė; panašiai ir mūsų jauna ir nepatyrusi tauta surado stiprybę paprastuose lygybės ir teisybės idealuose. Kas būtų galėjęs pamanyti, kad tokie galingi ąžuolai ir tokia galinga tauta galėjo išaugti iš tokių gležnų ir tyrų daigų?" (iš Lisos Simpson esė iš serialo Simpsonai)

„Likimas, istorija arba Dievas - kaip kas supranta - davė mums šitą žemės gabalėlį, kuris turi tokį gražų vardą: Lietuva" (Vytautas Landsbergis, 1990). „Gimtoji žemė - tai tėvynė, kurioje gyventi geriausia. Ne todėl, kad ji pati turtingiausia ir dideles algas moka, o todėl, kad jos dangus malonus, žaliuojanti gamta graži ir kapuose visi savi" (Vytautas Landsbergis, 1991).

Štai trys citatos, du požiūriai. Iš vienos pusės kalba fikcinė itin įdomaus ir šmaikštaus animacinio serialo Simpsonai herojė. Iš kitos Lietuvai daug nusipelnęs, mitais ir įvairiais Lietuvos piliečių jausmais nuspalvintas politikas, vis dar dirbantis Seime ir dalyvaujantis visuomeniniame gyvenime. Bet ar pateikiamose citatose nesigirdi kažin kokios panašios gaidos ir intonacijos? Įsiklausykite. Tas pats naiviai gražus tikėjimas savo tėvyne ir tauta. Ta pati viltis. Ir tie patys, tikėjimą lydintys, nusivylimai.

Argi galima lyginti fikciją ir tikrovę? Taip. Dažnai fikcija būna realesnė už tikrovę, o tikrovė daug labiau nenuspėjama nei fikcija. Abi jos susijusios. Įdomiausia tai, kad fikcinis Simpsonų serialas puikiai nupasakoja Lietuvos tautos ir visuomenės raidą paskutiniuoju dešimtmečiu - nuo idealistinio tikėjimo iki juodo nusivylimo, nuo infantilaus pasitikėjimo tauta ir jos atstovais iki stipriausių prakeiksmų tai tautai ir tebesitęsiančios emigracijos.

Trumpai susumuosiu Simpsonų serialo dalies, iš kurios cituojami žodžiai, įvykius. Serialo dalis pavadinta „Misteris Lisa vyksta į Vašingtoną" (Mr. Lisa Goes to Washington). Kas nežino, reikia paminėti, kad serialo pavadinimas parodijuoja garsų, nacionaliniam amerikiečių palikimui priklausantį filmą „Misteris Smitas vyksta į Vašingtoną" (Mr. Smith Goes to Washington), režisuotą Frank Capra'os (1939).

Taigi, parašiusi „ryškiai proamerikietišką" esė konkursui „Ateities patriotai" jaunoji Lisa Simpson laimi kelionę į Vašingtoną („visos išlaidos apmokėtos"). Vašingtone visa šeima gyvena puikiame viešbutyje, aplanko nacionalinius monumentus, nuvyksta į pinigų kalyklą ir pan. Tačiau Vašingtone Lisa atsitiktinai tampa liudininke to, kaip kongresmenas paima kyšį iš didelės miško ruošos korporacijos, kuri sunaikins Lisos mylimą nacionalinį parką. Baisiausiai supykusi ir susierzinusi, Lisa suplėšo savo nugalėtojos esė apie natūralų tautos grožį, kurios gabalėlį ką tik citavome (čia prisiminkime Landsbergį) ir pakeičia jį kitu esė apie tai, kaip Vašingtonas (Jungtinių Amerikos valstijų sostinė ir nacijos simbolis) iš tiesų „dvokia". Lisa praranda tikėjimą tauta ir tuo, kas vadinama tautiškumu. Tačiau Senato tarnautojas, pastebėjęs, kad ji prarado tikėjimą demokratija, paskambina savo senatoriui prašydamas pagalbos. Per dvi valandas FBI (Federal Biuro of Intelligence) suima korumpuotą kongresmeną. Supratusi, kad jos pastangos nebuvo bevaisės, Lisa sušunka „Sistema veikia". Tikėjimas demokratija susigrąžinamas.

Ar mes, Lietuvos piliečiai, tebetikime demokratija? Ar mūsų tautos suvokimas, suformuotas XIX amžiaus nacionalinio atgimimo ir devinto bei dešimto dešimtmečių Sąjūdžio judėjimo tebegalioja? Ar mes galėtume sušukti, kartu su Lisa Simpson, kad „sistema veikia"?

Daug kas iš mūsų atsimename, kokios frazės ir retorika dar ne taip seniai buvo vartojami kalbant apie tautą ir tautiškumą: tai amžina atmintis, praeities didybė, dorovinis tyrumas, dvasingumas, didvyriškumas ir pasiaukojimas tautos labui. Pasitaikė net ir tokių teiginių „... nedoru lietuviu būti tiesiog neįmanoma, nes nedoras lietuvis nebėra lietuvis..." (Algirdas Patackas, 1995). Kodėl nūnai laikraščių ir žurnalų puslapiai pilni nedorų lietuvių ir kodėl jie dar vis lietuviai? Kodėl vis daugiau nepasitikėjimo ir netikėjimo? Kodėl prieš dešimtmetį iškelti pažadai daugumai piliečių liko neišpildyti ir neįgyvendinti? Atsakymo tikriausiai nėra.

Mūsų kasdienis gyvenimas panėši į Simpsonuose nubrėžtą nacionalinę parodiją. Praradome idealų tikėjimą tauta, tačiau ar tauta prarado mus? Pasiklausykime, ką rašė Lisa, patyrusi kongresmeno korupciją: „Vašingtono miestas buvo pastatytas ant sustingusios pelkės prieš du šimtus metų; nedaug kas pasikeitė nuo to laiko; jis [Vašingtonas] dvokė tada ir dabar jis dvokia. Tiktai dabar tai yra šleikštus korupcijos dvokas, tvyrantis ore."

Panašių pasisakymų pilna ir pas mus. Iš piliečių, praradusių tikėjimą korumpiuotais politikais, iš žiniasklaidos, ieškančios ir randančios įvairių skandalų. Jų ypač padaugėjo šį rudenį, prezidento rinkiminės kampanijos metu. Atskleidžiami vis nauji Seimo narių „nusižengimai", atleidžiami valstybės ministerijų darbuotojai, susitepę rankas, kaip tas Simpsonų kongresmenas, įvairių tipų ir rūšių kyšiais. „Politika dvokia". „Nešvarūs politikų žaidimai". Bet ar dėl to turime prarasti demokratija ir tauta?

Panašų klausimą iškelia ir aptariama serialo Simpsonai dalis. Panašų klausimą keliame ir mes, gyvendami savo kasdienybėje. Kokie galimi šio klausimo atsakymai?

Vienas atsakymas labai aiškus. Tai idealistinio tikėjimo praradimas ir juoda neviltis. Naivumo atmetimas. Nepasitenkinimas tuo, kad idealistinė 1989-1992 metų vieningos skaisčios tautos vizija neišsipildė. Panašiai kaip Simpsonų tėvas Homer Simpsonas, lankydamasis valstybinėje pinigų kalykloje ir negavęs ten piniginių dovanų, suburba „Šlykšti nusipiginanti šalis!" Iš tiesų dalis iš mūsų taip jaučiamės, suvokdami, kad niekas nieko veltui nedalija. Ir nieko veltui negausi. Viltis laimėti loterijoje - utopinė. Taigi burbame „Niekam tikusi nedėkinga šalis..."

Kiti iš mūsų būtų labai panašūs į Simpsonų seriale vaizduojamus žmones, vaikščiojančius priešais Baltuosius Rūmus. Jie laiko iškėlę plakatus, kurie paprastai naudojami protestuojant. Tačiau ant plakatų užrašyta „Viskas OK", „Jokių nusiskundimų", „Reikalai neblogi". Mes neprotestuojame, nenešiojame plakatų, nesipiktiname. Mes esame abejingi. Mūsų abejingumas kaip tas plakatas: „Viskas nuostabu!" Paprasčiausiai mes nedalyvaujame. Net rinkimuose.

Treti iš mūsų suvokiame, kad „sistema" nebūtinai veikia. Mes nesame tokie naivūs kaip Lisa Simpson. Tačiau mes žinome, kad ji veiks tik visų mūsų pastangomis. Galbūt mūsų kongresmenai ir nebus sučiupti atliekant nusikaltimą, tačiau jie atsakingi už tai, ką daro, prieš mus, eilinius piliečius.

Retas iš mūsų dar tikime šio straipsnelio pradžioje cituotais politiko žodžiais apie natūralų tėvynės ir tautos grožį. Retas iš mūsų galėtume rašyti taip, kaip rašė Lisa Simpson. Tačiau mūsų tikėjimas yra pagrįstas ne iliuzija ir romantine retorika, bet pasitikėjimu demokratijos galimybėmis, tuo nuolatiniu procesu, nuolatinėmis derybomis dėl galimybės dalyvauti, kovoti ir keisti tautą ir visuomenę. Manau, kad panašus tikėjimas gyvas ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Mes esame panašūs.

2005

„Išdulkink mane. Aš tave išgarsinsiu“: apie vartojimo daiktus, saviraišką, viešumą ir žmogaus teises

Štai ir dar viena fantastiškai juokinga kontroversija apie žodžius, saviraišką, gėdos jausmą ir „stringančius kąsnius gerklėje". Kas kaltas? Tarptautinis kapitalizmas? Lietuvos vartotojiška visuomenė, kuri vis laukia „naujų rūbų partijų" ir madų? Ar paprasčiausiai politikai, norintys nuolat apie save priminti?

„Pirmadienį Seimo žmogaus teisių komitete surengta diskusija apie viešai parduodamas nešvankiais užrašais padabintas palaidines" (BNS). Skaitau ir savo akimis netikiu. Lietuvos Seimas darosi panašus į konservatyvų Jungtinių Amerikos Valstijų Senatą. Prieš gerą dešimtmetį rimti vyrai Senate, vadovaujami pagarsėjusio reakcionieriaus Jesse Helmso iš Šiaurės Karolinos, svarstė, kokį meną turi remti valstybė, ir koks menas yra leistinas į viešumą, o koks ne. Diskusijas sukėlė „šokiruojančios" homoerotinės Roberto Mapplethorpe'o nuotraukos ir Andre Serrano darbas „Piss Christ" (Myžalų Kristus, 1987). Atrodo, kad pasitraukus iš Lietuvos Seimo didžiumai garbių konservatorių, ten šiek tiek pritilo kalbos apie pornografiją, erotiką ir dorą. Tačiau ar iš tiesų? Nauja diskusija apie nešvankius užrašus įrodo, kad ne.

„Esminis klausimas yra toks: ar laisvė gali būti tolygi dekadencijai? Aš sakau, visiškai ne", - prieš dešimtmetį teigė visų menininkų, žiniasklaidos ir laisvo žodžio propaguotojų nekenčiamas Jesse Helms. „'Visą laiką dangstytis ta tariama demokratijos forma, kur viskas galima, ir galima tave pažeminti - tai jau juokinga!" - piktinosi socialliberalas Gediminas Dalinkevičius" (iš BNS pranešimo). Politikai spaudžia vienas kitam ranką (plojimai). Retorika visur panaši.

Palaidinės su užrašais nėra menas. Ir jų gamybos neremia valstybė. Tačiau aš, kaip vartotojas, turiu teisę rinktis. Marškinėlius su nešvankiu arba švankiu užrašu. Ar nešvankūs rūbai žemina kitus ar tik mane? Ar specialiai nudėvėti džinsai, pro kuriuos matosi mano sėdynė, žemina praeivius? Teatsako praeiviai. Vieniems užrašas „Dulkink mane" ir mano sėdynė gali atrodyti kaip kvietimas prievartai, kitiems tik kaip nereikšmingas žaidimas populiarios kultūros ženklais, dar kitiems kaip pasaulio pabaiga.

Keisti maškinėliai ir palaidinės su savo gyvenimo filosofija ypač populiarūs Amerikoje. Juos labai mėgsta studentai. Antai puikiame Čikagos universitete gali pamatyti įvairiausių užrašų, nes pasidaryti savo marškinėlius čia nėra sudėtinga (nebūtina propaguoti didelių kompanijų produktų). Sėdėdamas studentų kavinėje, matai, kad skustagalvė mergina ant savo baltos palaidinės yra užrašiusi pagrindinius budizmo postulatus, o kitas jaunuolis raudonomis raidėmis įbrėžė, kad „Kava yra gyvenimo esmė". Įdomus man pasirodė ironiškai humoristinis užrašas „I am not gay but my boyfriend is" (Aš ne gėjus, bet mano gyvenimo draugas yra). Esu sutikęs ir užrašą: „Call me please 302 320 4200. Sex and more" (Prašau paskambinti. Seksas ir kai kas daugiau). Tokie marškinėliai ir palaidinės nieko nestebina, nes nebūtina jų suvokti tiesiogiai. Ar nebemokame skaityti tarp eilučių?

Neseniai viena Amerikoje gyvenanti japonė pasakojo, kad gatvėje matė vyrą, apsirengusį marškinėliais su japonišku užrašu, kuris reiškė „Nenaudėlis vyras" (sušvelnintas vertimas). Marškinėlius pardavinėjo didžiulė brangių rūbų parduotuvė Nordstrom. Jai buvo juokinga. Aš lengviau atsikvėpiau: vadinasi, ne tik Lietuvos gyventojai nesupratingi. Tačiau, kad jie perka palaidines nesuprasdami užrašų, kalta ne „Vero Moda" ir ne kitos kompanijos. Galų gale kas pasaulyje nežino žodžių junginio „F*** you". Ar dar yra tokių? Sunku patikėti.

Mąstant apie diskusijas Seimo žmogaus teisių komitete ir apie teisę reikšti savo nuomonę viešumoje, dažnai kyla klausimas: kas yra nešvankiau ir kas labiau pažeidžia žmogaus teises: ar užrašas „F*** me" ant pasiturinčios paauglės kūno, ar virtinės benamių ir vargetų, laukiančių išmaldos? Erotiniai filmai BTV ar politiniuose žaidimuose susipainioję ir bet kokius etikos ar sąžinės orientyrus praradę politikieriai? Mano boluojantis užpakalis ar skurstantys pensininkai? Man nešvankesnis yra antrasis šio „ar" dėmuo.

Ir apskritai. Kai Lietuvoje tiek daug netolerancijos, prievartos, stereotipizavimo skirtingų žmonių, moterų, neįgaliųjų, pagyvenusių asmenų atžvilgiu, svarstyti palaidines ir marškinėlius Seime atrodo pats nešvankiausias dalykas. Kažkas negerai ne tik su žmonių teisėmis Lietuvoje, bet ir su tas teises ginančiais.

Prieš kokį ketvertą metų studijuodamas Amerikoje esu planavęs išreikšti save vartojimo daiktais. Norėjau pasigaminti marškinėlius su savo nuotrauka ir užrašu: „I am Lenin's grandchild". (Aš - Lenino anūkas). Deja, nepavyko. Dabar turiu naujų idėjų: juodi marškinėliai su baltu Dalinkevičiaus portretu ir užrašu: „Relax Mr. Dalinkevičius, I am naked!" Neversiu į lietuvių kalbą, nors abejoju, ar kas supras. O supratę, nesiskųskite Seimo žmogaus teisių komitetui. Please!

Chicago/Seattle

2001.07.25

Kas realiau už realybę?

Žiurkės, ropojančios siaubo iškreiptu moters veidu, vyriškis, ryjantis sliekus, pro lubas ant jaunuolio galvos krintančios gyvatės, ekshibicionistinis dušas, į blondinės kaklą įremtas peilis, šokinėjimas nuo dešimto aukšto prisirišus prie tampraus lyno... Iš kur ir kodėl šis nesibaigiantis sąrašas?

Tai amerikietiška realybė. Tiksliau tariant, realybės laidos (reality shows), tampančios vis populiaresnėmis. „Baimės faktorius" (Fear Factor), „Bėglys" (The Runner), „Išsigelbėjęs" (Survivor), „Seklių TV" (Spy TV). Tai tik kelios iš daugybės realybės laidų, vartojančių išmoningus triukus, pasišlykštėjimo „realybe" efektus, žmonių pažeminimo taktiką. Pasižiūrėjus kai kurias laidas norisi vemti. Pavyzdžiui, kad ir „Baimės faktorių". Šlykštu, nors ir juokinga, stebėti, kaip kramtomi kirminai, kaip susiraukusios merginos ragauja virtas jaučių sėklides. Viena net sugeba ištarti: „Taip, aš šitaip ir įsivaizdavau jų skonį. Būtent šitaip". Ar esame pasiruošę tokiai realybei?

Kokie realybės laidų pradmenys? Viena iš realybės laidų pradininkių - tikrai nekalta „Slapta kamera" (Candid Camera), pradėta demonstruoti JAV jau 1948 metais (Lietuvoje ją atitiktų buvusi VRS kamera, kuri naudodavo šios amerikiečių laidos klipus). 1992 metais muzikinis kanalas MTV pradėjo rodyti laidą „Realus pasaulis" (The Real World), kurioje filmavo kasdienį jaunuolių, apgyvendintų viename bute, gyvenimą. Laida rodoma jau dešimtą sezoną. Prieš trejetą metų televizijos kanalai pamėgo tokias realybės programas, kaip „Kai žvėrys puola" (When Animals Attack). Tikri žvėrys puldavo ir žalodavo tikrus žmones.

Į naujo sezono laidos „Išsigelbėjęs" atranką atvyko 50 000 norinčių, nors atrinkta tik keliolika! Kodėl tiek daug žmonių JAV yra pasiruošę tai keistai vujaristinei realybei, viešai juos žeminančiai? Atsakymas nesudėtingas: vilioja ir pinigai, ir trumpalaikė šlovė. Mat tie, kurie laimi ir nugali šlykščios realybės baimes, gauna šiek tiek žalių. Atlygis „Baimės faktoriaus" nugalėtojui už kirminų ir vabalų valgymą bei žiurkes, ropojančias jo veidu, 50 000 dolerių. Laidos „Išsigelbėjęs" nugalėtojas gaus daugiau -- 500 000 dolerių. Kita vertus, tokių laidų dalyviai tikisi išgarsėti: patekti į kitas laidas ar laikraščių puslapius (kaip Lietuvos garsioji gražuolė robinzonė Ieva). Nauja realybės programų mantra: „Be gėdos nebus šlovės". Negėda daryti bet ką, kad tik patektume į televizoriaus ekraną!

Kokios realybės laukia JAV televizijos žiūrovų ateityje? Rudenį žadama rodyti laidą „Nuostabios lenktynės" (The Amazing Race): čia 11 porų asmenų kovos dėl vieno milijono dolerių keliaudami aplink pasaulį. Tačiau keletas realybės laidų idėjų buvo atmesta. Viena iš atmestų idėjų - išlaipinti kalinius negyvenamoje saloje ir filmuoti, kaip jie muša vienas kitą, kol išlieka tik stipriausias!

Daug kontroversijų kelia šiuo metu rodoma laida „Didysis brolis 2" (Big Brother 2). Ši laida šiek tiek panaši į pas mus rodytus „Robinzonus": uždarame name su 32 kameromis ir 62 mikrofonais apgyvendinta 12 asmenų. Laimi tas, kuris išlieka name ilgiausiai. Šios laidos realybės formulė tokia: kamerų akivaizdoje gali muštis, prisigerti, šlapintis ant namo langų, laižyti plaktą grietinėlę nuo vienas kito, keliese maudytis po dušu, etc. Tačiau tik pradėjus rodyti laidą, vienas gyventojas įrėmė peilį į savo kambariokės gerklę ir grasino ją nužudyti. Pasidarė realiai nebejuokinga. Prodiuseriai bematant pašalino bjaurybę. Televizijos kanalo CBS Entertainment presidentė Nancy Tellem teisinosi: „‘Didžiajame brolyje‘ jūs stebite žmogišką elgesį. Seksas ir prievarta yra to elgesio dalis.... Tačiau mūsų tikslas nebuvo pateikti žiūrovams kuo daugiau sekso ir prievartos tam, kad išlaikytume šį [televizijos] žanrą gyvą".

Programų direktoriai ir prodiuseriai teigia, kad realybės laidos yra skirtos jaunai generacijai. Pasak MTV programų prezidento Briano Gradeno, „Šiandienos jaunimas nori to, kas realu ir betarpiška, kaip priešybės tam, kas fikcionalizuota. Jie sunkiau patiki [realybe]". O kino režisierius Danielis Minahanas mano, kad realybės laidos „iškelia į dienos šviesą pačius žemiausius ir labiausiai pirmykščius mūsų kultūros tabu ir priverčia mus į juos pažvelgti". Jei taip, tada visai neblogai, ar ne?

Lietuvos žiūrovai, man rodos, taip pat pasiruošę šokiruojančioms realybėms televizijos ekrane (tai liudija ir „Robinzonų" populiarumas). Štai keletas mano siūlomų formulių (pirmyn, BTV!): Lietuvos žiurkės, šmirinėjančios virpančiu „Be Tabu" vedėjos Ramunės Pečiulienės veidu, studijoje nusirenginėjanti ir lendanti po dušu Edita Mildažytė, Arūnas Valinskas, ryjantis riebius Marijos žemės sliekus, nuo Lietuvos viešbučio šokinėjantis Algis Ramanauskas Greitai, medžiokliniai šunys, puolantys skardžiabalsį Marijoną Mikutavičių... Nesibaigiantis sąrašas. Realybė be pabaigos? Bet kas yra realiau už šią realybę?

2001 08 08

Politikų žaidimai, arba kodėl taip nesiseka meluoti mūsų seksualiausiam politikui?

Lietuvos laikraščiai vėl mirga viliojančiomis antraštėmis: „Į slaptas atostogas - su ilgamete drauge", „Egipto saulė premjerą svilina Lietuvoje", „Premjerui apkarto slaptas poilsis Egipte", „Brazausko šeimos paslaptis", „A. Brazauskas ‚ženyjasi‘ su meiluže" ... Šokiruojantys įvykiai, pritrenkiančios antraštės. Vėl pajutome, kad gyvename. Seksualiausias Lietuvos vyras įrodė, kad jis tikras vyras. Ar ne?

Politika ir meilė. Seksas ir gyvenimas. Meilė, išdavystė ir politiniai pranešimai. Viskas taip susipynę ir painu. Tačiau kodėl mes lendame į plačiapečių politikų asmeninį gyvenimą? Ar gi čia mūsų, eilinių vargdienių, rūpestis?

Klausydamas per radiją A. Brazauską kalbant apie savo atostogas Egipte, pagalvoji: tikrai ne mūsų. O vėliau šiek tiek nustembi: keista ta mūsų valstybė, jei vienas iš pačių viešiausių jos asmenų mano, kad jo privatus gyvenimas neturi būti viešumos dalykas. Esą jis nenusižengęs „jokiems viešumo reikalavimams" ir nepadaręs žalos valstybei bei visuomenei. Premjeras net sugeba pasamprotauti, esą Lietuvoje nėra tokios tradicijos, kad premjeras išvažiuodamas atostogauti turėtų apie tai pranešti šaliai. Ar iš tikrųjų?

Ar mūsiškė tradicija - tik ta slapta merdinčių politinio biuro sekretorių ir pirmininkų atmintis? Mažai ką žinojome ir apie Brežnevą, ir apie Černenką ar Andropovą. Žinojome, kad jie yra. Tačiau, kad egzistuoja sužinodavome tik jiems nusibaigus. Likimo ironija, tačiau gulintys karstuose jie mums atrodė tokie artimi ir asmeniški, praradę paslapties ir uždarumo šydą. Po to viskas užsimiršdavo.

Kodėl apie tai kalbu? Tik dėl to, kad pabrėžčiau, kad normali vakarietiško viešumo tradicija pas mus egzistavo. Kad ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Arba Lenkijos-Lietuvos Respublikoje. Karaliai, kunigaikščiai, ir princai žinojo: kaip politinis objektas nesi atskiriamas nuo savo asmeninio kūno, tavo elgesį nuolat stebi budri ir priešininko, ir menkiausio visuomenės padaro akis. Karalius yra matomas visiems, teigė XVII a. Lenkijos-Lietuvos moralistai ir „politologai". Ir niekur nuo to nepasislėpsi. Todėl tiek daug anuomet išleista pamfletų, dainuškų, eilėraštukų apie karalių žmonas, meilužes, seksualinius polinkius ir nukrypimus. Kuo mūsų politikai prastesni? Ar jie turi teisę į „asmeninį gyvenimą"?

Pasikonsultuokime. Štai mūsų bulvarinės spaudos vedlys „Vakaro žinios" visai blaiviai teigia: "Visose Vakarų valstybėse manoma, kad oficialaus pareigūno asmeninis gyvenimas nėra vien tik jo reikalas - asmeninės šalies vadovų savybės žmonėms rūpi ne ką mažiau nei jų politiniai sprendimai". „Vakaro žinios" sako, vadinasi, žino. Keista, kad to nežinojo Lietuvos premjeras. Gal jis neskaito šio dienraščio?

Asmeninės politikų savybės žmonėms rūpėjo visada. Visada buvo ieškoma sąsajų tarp politinės galios ir asmens kasdienio elgesio, manant, kad tarp jų esanti nenutrūkstama sąsaja. Pavyzdžiui, XVII a. Lenkijoje-Lietuvoje nieko nestebino teiginys, kad vieno ar kito karaliaus asmeninės silpnybės ar seksualinės aistros pavertusios jį tingia figūra, sunaikinusios jo karališkas teises bei privilegijas. Todėl nesiteisinkite Lietuvos politikai: mes, nematoma dauguma, viską matome ir pastebime. Matėme ir Šleževičiaus žaidimus, analizavome Landsbergio isterijas, klausėmės Butkevičiaus pasiteisinimų. Todėl nesislėpkite, brangieji. Ne tik mes, bet ir jūsų politiniai priešai žino, kaip jus fotografuoti: ir su nemadingomis aštunto dešimtmečio trumpikėmis, ir su nukarusiais pilvais, ir su nuostabos iškreiptais veidais. Viskas yra žmogiška. Net ir tai, kas jums atrodo taip asmeniška ir neliečiama.

Lietuvos premjero istorijoje daugybė nesudėtų taškų, keistų neįskaitomų simbolių, per keletą puslapių nusitęsiančių daugtaškių. Skyrybos, neskyrybos, bendros turto deklaracijos, ne deklaracijos, Maskva-Kaunas, Vilnius-Egiptas. Kam visa tai? Gal kad žinotume: mes tebegyvename "neskaidraus" viešumo epochoje, kurioje skaidriausi tik mirusieji? Ar kad suvoktume: jei jau "Vakaro žinios" sugeba pažerti racionalių minčių apie viešumą, asmeninį gyvenimą ir politinę erotiką, vadinasi, tikrai einame link normalaus vakarietiško viešumo. Todėl nenustebkime, jei kitame premjero ar prezidento spaudos atstovės pranešime rasite tokius žodžius: "Šiandien jis išvyko nežinoma kryptimi su nežinoma moterimi nežinomais tikslais. Visa kita visiems gerai žinoma..." Taigi.

2004

Transvestitų žavesys ir skurdas

Man patinka persirenginėti. Žinau, kad daugybė pikdžiugiškai nusiteikusių skaitytojų, kurie seka kiekvieną mano žingsnį, dar kartą lengviau atsidus ir pasakys: pagaliau išsiaiškinom. Dar vienas iškrypėlis. Transvestitas. Tik įdomu, kuo jis persirenginėja: Madonna, Cher ar Violeta Riaubiškyte?

Deja deja, tokiems teks nusivilti. Persirenginėti galima įvairiai. Ilgą laiką man patiko persirenginėti studentu. Bakalauriniai, magistriniai, daktariniai rašiniai ir disertacijos. Nutrinti džinsai ir suplyšę apatiniai. Paskui šiek tiek persirenginėjau ofiso darbuotoju, bet buvo baisiai nuobodu. Nūn itin smagu persirenginėti dėstytoju, kuris nepanašus į dėstytoją. Šitaip persirengus gera žiūrėti į tuos, kurie pernelyg rimtai žiūri į dėstytojo rūbus ir tiesiog nesuvokia, kad jie tik eiliniai transvestitai be jokios savirefleksijos. Tra-ta-ta jiems!

Kad gyvename persirengėlių arba transvestitų epochoje, niekam nenaujiena. Nuo Madonnos iki Andriaus Mamontovo, nuo Michaelo Jacksono iki Ryčio Cicino. Galima persirengti moterimi ir vyru, galima imituoti Elvį Preslį (Cicino atveju) ar bandyti persirenginėti ir įgarsinti britų pop žvaigždes tokias kaip Stingas (Mamontovas). Štai buvęs mūsų prezedentas Rolandas Paksas mėgino persirenginėti prezidentu, bet itin nesėkmingai: jo persirenginėjimas ir vaidinimas įtikino tik nedidelę dalį ne itin išsilavinusių žmonių, kurie apie transvestitus visiškai nieko nenutuokia.

Kai kas man paprieštaraus: įprastai transvestizmas suvokiamas tik kaip lyties pakeitimas persirengiant skirtingos lyties rūbais. Todėl Cicinas ir Mamontovas nesą tikri persirengėliai. OK. Sutinku. Nuolankiausiai pritariu. Lytinis transvestizmas pats įdomiausias. Ties juo ilgiau ir apsistokime.

Prieš dešimtmetį atlikti tyrimai JAV parodė, kad Massachussetso valstijoje moteriškais drabužiais persirenginėti labiausiai mėgsta vedę heteroseksualūs sunkvežimių vairuotojai ir kompiuteristai. Įsivaizduokite „Žemaitijos pieno" vairuotoją su gėlėta vasariška suknele, įžengiantį į jūsų „Iki", ir kompjuterinės sistemos administratorių su moterišku nėriniuotu stringu ir biusthalteriu (ne viena skaitytoja ar skaitytojas čia tikriausiai susijaudins erotiškai).

Tačiau patys žymiausi transvestitai istorijoje yra buvę aktoriai, diplomatai ir šnipai. Įdomiausia transvestizmo istorija yra nutikusi ne taip jau seniai Kinijoje, kai prancūzų diplomatas ir jo meilužė/meilužis buvo pasodinti į kalėjimą už šnipinėjimą Kinijos naudai. Prancūzą Boursicotą apkaltinta perdavinėjus slaptą informaciją Kinijai per savo meilužį Shi, kurį diplomatas laikė moterimi ištisus dvidešimt metų!!! Visa tai buvo aprašyta laikraštyje „New York Times" 1986 metais.

Tai išties skandalinga istorija. Ar įmanoma draugauti su asmeniu dvidešimt metų ir nežinoti jo lyties? Pasirodo, kad taip. Kai kas, interpretavęs šį incidentą, manė, kad tai paprasčiausia homoseksualių šnipų istorija. Tačiau pats prancūzų diplomatas teigė tikrai nežinojęs, kad misteris Shi yra vyras. Seksu jie užsiiminėję tamsoje, todėl jis niekad nematęs savo meilužio nuogo. Jis paprasčiausiai manęs, kad kinietės esančios baisiai drovios ir kad kinų papročiai draudžią apsinuoginti.

Britų žurnalistai, klausydamiesi tokių diplomato pasisakymų, krizeno ir darė išvadą, kad prancūzas tik nenorėjo pripažinti savo homoseksualumo ir jį slėpė. Tačiau patys prancūzai į šią istoriją žiūrėjo kitaip. Jie buvo neįtikėtinai pasipiktinę, kad jų tėvynainis negalėjo atskirti vyro nuo moters. Su prancūzais šito nutikti negali! Ne! Mes juk mados ir rūbų tėvynė! Kvailelis apmautas Boursicot! Abu - diplomatas ir jo meilužis - buvo nuteisti kalėti po šešetą metų. Aišku, ne už transvestizmą.

Istorija pamokanti. Vyrai, mylėkitės tik su nuogomis moterimis! Moterys, susipažinusios su vyrais, patikrinkite, ar viskas savose vietose! Juk pasitaiko žmonių, kurie gali genialiai apsimetinėti kita lytimi. Arba prezidentu. Arba Cicinu. Arba Tereškinu.

Paradoksalu, bet šis praeito amžiaus nutikimas tarsi teigia, kad idealią moterį gali įkūnyti tik vyras. O gal idealiu vyru gali tapti tik moteris? Mano nuomone, transvestizmas ir persirenginėjimas įrodo ne tik drabužių, bet ir pačios moteriškos lyties galią. Vienaip ar kitaip dauguma iš mūsų persirenginėjame moterimis. Net ir pasakoje „Raudonkepuraitė ir vilkas" vilkas persirengia senele. Vilkas transvestitas. Ar ne simptomiška? O kiek dar pas mus vilkų avelių kailiais persirengusių! Ant pirštų tikrai nesuskaičiuosi.

Tokios transvestitiškos tokelės. Vasara, todėl dabar geriausia ne persirenginėti, bet nusirengti. Na, o kas garsiausias Lietuvos transvestitas istorijoje ir dabar? Iš savo gyvenimiškų pastebėjimų galėčiau spręsti, kad mūsų didžiųjų firmų direktoriai ir vadybininkai turėtų ne tik mokėti kalbėtis telefonu su Seimo nariais, bet ir klasiškai persirenginėti. Būtų įdomu išsiaiškinti, kas, kur ir kaip. Reiks paklausti rimtų istorikų, persirenginėjančių istorikais, ir dizainerių, kurie perrenginėja dabarties žvaigždes. Gal atsakys. „Tu vėjo paklausk, tau vėjas atsakys... Tik jis, mano transvestitete, atsakys..."

2004

Kaip pasidaryti plastišku

Mano viena pažįstama (pavadinkime ją Vilija) labai žavisi plastinėmis operacijomis. Jai visai neseniai sukako trisdešimt, tačiau operacijų ji yra turėjusi jau ketvertą: nosies, akių, krūtinės ir riebalų nusiurbimo. Vilija labai plastiška. Ji neturi jokių skrupulų nei dėl savo kūno, nei dėl plastinių operacijų. Jos nosis maža ir daili, panaši į Barbės, akių vokai ištempti, krūtys didelės, bet stangrios kaip du marširuoti pasiruošę kareiviai.

Kai sutinku savo pažįstamą kavos puodeliui ir kai mes laisvai kalbame apie jos tolimesnius kūno keitimo planus, visada prisimenu kitą moterį - prancūzų menininkę Orlan. Pastaroji plastines operacijas yra pavertusi menu: operacijos jai atliekamos prieš kamerą. Štai viename meno festivalyje jai buvo perpjautos lūpos, ausis atskirta nuo veido. Šokiruoti žiūrovai nešdinosi iš salės. Orlan veidas pjaustytas ne kartą, bet ne dėl grožio. Operacija jai - tai kūno menas.

Kodėl šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau žmonių, moterų ir vyrų, imasi plastinių operacijų? Kodėl mums nebepatogu kūnuose, kuriuose gimėme? Pasaulyje atlikti tyrimai rodo, kad vis tik daugiausia operacijų atliekama moterims. Klausinėjamos, kodėl jos nori pakeisti savo kūnus, šios moterys atsako, kad siekiančios tapti gražesnės, kad joms nepatinką jų kūnai. Kad jos trokšta kontroliuoti savo gyvenimus ir savo kūnus. Priešintis tam, kas jos yra. Gal čia tapatybės krizė? Pakeitus kūną, iš dalies pasikeičia ir tai, kuo tu esi ar bent įsivaizduoji esąs.

Bet grįžkime prie Orlan. Šiek tiek priešistorės. Ši menininkė brendo septintame praeito amžiaus dešimtmetyje, seksualinės revoliucijos ir studentų maištų Paryžiuje metu. Nuo pat savo karjeros pradžios ji vartojo savo kūną siekdama griauti lyčių stereotipus ir šokiruoti. Septintame dešimtmetyje ji eksponavo savo miegamojo lovos paklodes, suteptas savo mylėtų vyrų sėkla. Neslėpdama savo seksualinių nuotykių, ji atvirai tyčiojosi iš skaisčių merginų. Devintame dešimtmetyje Orlan šokiravo Paryžių išstatydama visų žvilgsniui savo lytinius organus. Orlan gaktos plaukai buvo nudažyti geltonai, mėlynai ir raudonai, o video kamera filmavo sukrėstus žiūrovus, kurie tuo pačiu metu galėjo klausytis Freudo teksto apie kastracijos baimę.

Tačiau šios menininkės „plastinis" projektas peržengia visa ribas. Ji vartoja plastinę operaciją kaip performansą. Orlan susiprojektavo idealų kompiuterinį savo įvaizdį, sudarytą iš moterų vaizdinių garsiuose meno kūriniuose. Kaktą Orlan pasiskolino iš da Vinčio „Monos Lizos", smakrą iš Boticellio „Veneros", nosį iš Fountainebleau‘o „Dianos", akis iš Gerardo „Psichės", o burną iš Bouchero „Europos". Nuostabu, ar ne? Gaila, kad nieko nepasiskolinta nei iš Gudaičio, nei iš Saukos.

Pirma operacija Orlan atlikta 1987 metais, kai jai sukako keturiasdešimt, t.y. gimtadienio dieną. Po to atlikta dar keletas operacijų. Kiekviena operacija buvo netikėtai spalvinga: aplink menininkę šokdavo striptizo šokėjai vyrai, chirurgai ir seselės vilkėdavo geriausių dizainerių rūbais (gaila, kad ne Statkevičiaus). Tada pasirodydavo Orlan, bučiuodavo chirurgą į lūpas ir guldavosi ant operacinio stalo. Operuojama Orlan skaitydavo filosofinius, literatūrinius ir psichoanalitinius kūrinius.

Visos prancūzų menininkės operacijos buvo nufilmuotos. Septintoji satelitu buvo transliuojam daugelyje pasaulio galerijų. Jos operacijos piktindavo žiūrovus, nemažai buvo alpstančių ir nualpusių. Kai apie Orlan kalbėjausi su savo plastiškąja Vilija, ji irgi negalėjo suprasti menininkės. „Juk ji atrodo kaip monstras? Operacijos daromos, kad pasidarytum gražesnė, kad geriau jaustumeis savo kūne, o kam ji tai daro?" Mano pažįstamai toks menas atrodo visiškai beprotiškas.

Ką tokiu „iškrypusiu" menu Orlan mums nori pasakyti? Gal parodyti, kad mes galime kontroliuoti savo kūną? Kad kūnas nebėra kažkas įgimto, bet tai, ką galima radikaliai keisti? Gal ji priešinasi vyrų grožio standartams? Gal ji siekia kritikuoti įsigalėjusias grožio normas ir būdus, kuriais plastinės operacijos yra atliekamos?

Matyt į visus šiuos klausimus galėtume atsakyti teigiamai. Nors Orlan renkasi savo veidą iš meno šedevrų, ji netrokšta būti ideali ir graži. Iš tikrųjų po operacijų ji nepasidarė gražesnė. Pavyzdžiui, septintoje operacijoje į jos smilkinius buvo įdėta silikono, kad ji pasidarytų panaši į Moną Lizą, tačiau ji tapo panašesnė į marsietę. Marsietė Orlan daro su savo kūnu, ką nori. Operacijų metu ji gestikuliuoja, kalba, juokiasi. Be to Orlan nekvaila, ji renka savo kūno dalis, atlikusias nuo operacijų, ir pardavinėja jas už ne mažiau nei 10 000 frankų. Ji nėra tik pasyvus kitų (t.y. vyrų) norų ir troškimų objektas. Tapdama marsiete, ji tampa savimi. Ar ne?

„O tu Vilija? Ar darydamasi gražesnė tu tampi savimi?" Kai klausiu to savo pažįstamos, ji sutinka. Taip, ji tampa savimi. Tačiau po kiekvienos operacijos jai atrodo, kad vis dar kažko trūksta. Kad ji dar netapo tobula savimi. Todėl ji norėtų persikelti gyventi į Olandiją, nes ten net sveikatos draudimas padengia dalies kosmetinių operacijų išlaidas.

Orlan kūnas yra menas, daugumai vyrų ir moterų - tikras gyvenimas. Dėl gražesnio kūno sutinkama kentėti. Net numirti. Tačiau, man rodos, vienas dalykas čia sieja meną ir gyvenimą: abiem atvejais „plastiškas" kūnas suvokiamas kaip utopija, kurią galima įgyvendinti. Toje utopijoje mes būsime laimingi: mūsų kūnai bus tobuli, ir visi mus mylės. Net tie, kurie mums pavydi, mus engia ir išnaudoja.

2004

Popkultūros žaidimai: „Vien tik raudona akyse… Daugiau nieko nebmatysi…“

„Robinzonai", „Nomeda", „Akvariumas", „Kas laimės milijoną?", „Atleisk", „Frontas", „Teismas", „VRS kamera"... Galėtum vardinti ir vardinti. Bet bevardydamas pradedi painiotis. „Jerry Springer", „Jenny Jones", „Liza", „Survivor", „Big Brother 2", „Court", „Candid Camera"... Kur atsidūriau? Kodėl Lietuvos televizijų programų pavadinimai sumyšta su amerikietiškomis? Gal sapne aš, o gal rojuj?

Nei sapne, nei rojuj. Tik tokia jau mūsų popkultūros realybė. Skolinamės iš didžiųjų tautų, iš popkultūros lyderės, Jungtinių Amerikos Valstijų. Gaminame panašias laidas su daug mažesnėmis finansų ir kūrybinėmis sąnaudomis. Dažnai tas laidas nesmagu net žiūrėti, bet žiūrime. Gal neturime kabelinės, o gal esame patriotai? Kas būdamas sveiko proto galėtų žiūrėti laidą „Atleisk"? Na, čia šiek tiek juokauju, todėl nepykite. Nemėgstu, kai televizijoje verkia. Labiau patinka, kai mušasi (kaip amerikiečių pokalbių laidoje „Jerry Springer") arba „mylisi" (kaip mūsų „Akvariume 2"). Todėl nekvieskite manęs į „Atleisk". Vis tiek neatleisiu.

Ar Seimo nariai atleis? Yra nemažai Seimo narių ir apskritai morale susirūpinusių visuomenės veikėjų, kurie norėtų uždrausti ką tik minėtas laidas. Ką ten uždrausti! Tikriausiai sunaikinti ir patį televizorių, kad jis negadintų doro Marijos žemės gyvenimo. Ir ne tik televiziją. Viską, kas ateina iš „supuvusių" Vakarų. Visa ta „pop kultūra", kaip kažkada yra rašęs vienas Lietuvos didžiūnas, yra tik „žemiausių instinktų" skatinimas. Ir nieko čia nepadarysi. Bet ar kalti čia Vakarai? Ar kalta Amerika? Ar kaltas „Akvariumas 2", kad mes esame pilni instinktų ir „žemų" geidulių?

Abejotina. Visais laikais žmonėms reikėjo pramogų. Tai, kas dirgintų jų jausmus ir jutimus. Kas skatintų adrenalino išsiskyrimą. Kas būtų suprantama ir aišku. Verstų verkti, juoktis, mylėtis. Tokie jau gyviai esame.

Kai nebuvo Amerikos (t. y. kai sėdėjome užtverti Sovietų Sąjungos garde), net ir tada turėjome savą „socialistinę" popkultūrą su savais herojais ir istorijomis. Tik tada dar nebuvo sekso ir nebuvo pavojingo Vakarų poveikio. Vadinasi, viskas buvo gerai.

Dažnai klausiu savęs: Ar įmanoma, gyvenant šiandieniniame pasaulyje, atsiriboti nuo to, kas vyksta mūsų kasdienybėje, televizijoje, spaudoje? Ar įmanoma nekurti „Akvariumų" ar „Robinzonų"? Manau, kad ne. Esame vieno pasaulio piliečiai, kad ir skirtingi. Verkiame žiūrėdami „Titaniką" ir „Atleisk". Juokiamės stebėdami „Seksą ir miestą" ir „Akvariumą 2". Šios laidos - skirtingų kultūrų gaminiai, tačiau ir vieni, ir kiti mus veikia. Kurie veikia smarkiau, priklauso nuo asmens.

Kitas klausimas: Ar lietuviai galėtų sukurti „Seksą ir miestą"? Kad ir kaip mėgintume sekti ir kopijuoti, abejoju, ar priartėtume prie šio serialo. Būtume tik lietuviška kopija, droviai prisidengusi Marijos Žemės skraiste. Bet ar kopija blogai? Čia dar vienas, labai svarbus klausimas, kylantis ne tik man. Jau daugelį metų tyrinėtojai mėgina pasakyti, ar papuasai, pasistatę savo grytelėse televizorių ir išmokę naujų šokių iš muzikinio kanalo MTV, iš tiesų praranda savo kultūrą? Ar judesiai, nukopijuoti iš televizijos, tikrai tokie žalingi?

Pateiksiu savo nuomonę (kuri atitinka ir nemažos dalies tyrinėtojų mintis). Kopijuodami popkultūrą, papuasai (na, tarkim, mes papuasai) nėra vien tik akli tos kultūros sekėjai ir imituotojai. Net ir šokdami MTV šokius prie savo laužų, jie į tuos šokius įneša daug ko savo. Originalaus. Naujo. Jie savotiškai interpretuoja tai, ką regėjo ir matė.

Taip ir mes. Šokime, kol galime. Kurkime laidas-sekinius, kol turime valios. Lenkime šaką, kol jauni. Nesibaiminkime. Net ir didžiausia amerikietiškos kultūros kopija vis tiek bus lietuviška. Kaip teigia lietuviškų laidų prodiuseriai, mūsų auditorija per maža ir popkultūros rinka per menka, kad reiktų iš naujo „išradinėti dviratį", t. y. kurti kažką „grynai" lietuviško. Pasitenkiname perkurtais MTV šokiais (pasižiūrėkite, kaip gražiai mes trypiame laidoje „Duokim garo!"). Kad ir juokingai atrodančios mūsų laidos, jos mūsų. Mums. Su mumis. Ir nieko čia blogo. Žmonėms reikia duonos ir žaidimų. Sekso ir meilės. Bučinių ir glamonių.

O dabar scenarijus naujai laidai „Akvariumas 3". Naujojo akvariumo interjeras išdažytas raudonai, Jolitos-Raudonos garbei. Šiame akvariume dalyvauja: Irena Degutienė, Vytenis Andriukaitis, Vytautas Šustauskas, Mindaugas Murza ir... Nijolė Oželytė. Toliau scenarijų rašykite patys. Sėkmės!

2004

EUROVIZIJA – LAISVĖS, IMITACIJOS, SEKSO, STEREOTIPŲ IR LIETUVIŠKŲ NESĖKMIŲ KONKURSAS

Eurovizija! Saldus žodis. Kaip laisvė. Tas saldus žodis - Eurovizija. Konkursas, prie televizijos ekranų sutraukiantis milijonus žiūrovų. Net ir lietuvių. Kas tai per reiškinys ir kodėl lietuviams ten nesiseka?

Atsakymų yra daug. Lietuviams dar labai ilgai nesiseks, nes jie vis dar nesuvokia, ką šis konkursas reiškia, apie ką jis kalba ir kam jis skirtas.

Eurovizija - tai kičo, temperamento, imitacijos, seksualinės laisvės, tobulo persirenginėjimo festivalis. Lietuvos atstovams visada šių bruožų trūko. Net ir profesionaliai atlikdami dainas, jie nesugebėdavo bent vieno iš minėtų dalykų įveiksminti. Taip, prieš keletą metų dalyvavusios Aistės Smilgevičiūtės daina „Strazdas" ir jos balsas buvo nuostabūs. Kažkada žiūrėdamas šios dainos įrašą maniau, kad ji buvo pralenkusi laiką. Bet Eurovizijos pralenkti negalima. Linas ir Simona dainuoja profesionaliai (ypač įdomus ir spalvingas Simonos balsas), tačiau jų judesiai ir jų buvimas scenoje kalba tik apie viena: mes labai santūrūs, mes labai blankūs, mūsų judesiai primena robotų, mes nemokame nei apsirengti, nei persirengti. Nei imituoti.

Valiūkiška imitacija itin vertinama Eurovizijos kičinės kultūros. Štai Graikijos atstovas -- visai nebloga amerikiečio Rickio Martino imitacija. Ir žiūrėkit imitacija laimi. Šiemet jis laimėjo trečią vietą. Galima būtų pasakyti, kad imitacija pralenkė tai, kas imituojama. Čia neišvengiamai atskubėjęs prancūzų mąstytojas Jeanas Baudrillardas pasakytų: ką tu čia nusišneki, imitacija daug realesnė už originalą, nors iš tiesų originalo gal ir nėra. Tik imitacijų imitacijos. Simuliacijų simuliacijos.

Man labiausiai patikusi Kipro atstovė Lisa Andreas tobulai imitavo amerikietę Barbrą Streisand (nuostabu, kad tai pastebėjo ir šmaikštus latvių pranešėjas, skelbęs Latvijos rezultatus!). Neblogai. Net iš veido panaši, tikra gėjų ikonos Barbros kopija. Ir daina, ir balsas - tarsi iš šios dainininkės repertuaro. Pažiūrėkit, rezultatas irgi neblogas. Ji buvo tarp geriausių. Kiek sunkiau apibūdinti šiemetinę laimėtoją, Ukrainos atstovę Ruslaną. Nugalėjo egzotiška energija ir keistas įvaizdis: tarp urvinių ir „odinių" (t.y. sadomazochistų) žmonių įvaizdis. Originalu ir netikėta. Nors ir vėl - nugalėjo energija, o ne dainavimas.

Kodėl sėkmingiausi Eurovizijoje buvo „Skampai"? Todėl, kad tai labai seksualiai, rasiškai, etniškai, netgi muzikaliai daugiaprasmė, neapibrėžiama grupė. Tokios ir tokie patinka Eurovizijos žiūrovams. Keisti, neapibrėžiami, egzotiški, atviri. Tokie, kuriuos gali interpretuoti keletu būdu. Nepatinka blyškūs, neryškūs, nearogantiški. Globaliam pasauliui linai ir simonos neįdomūs, nors, mano nuomone, jie dainuoja neblogai.

Taip, Eurovizija - politinių, geografinių, arba geopolitinių faktorių lemiama šventė. Balsuojama už kaimynus, prieš kaimynus, balsuojama tradiciškai: Rusija, Baltarusija ir Lietuva už Ukrainą, Norvegija ir Danija už Švediją. Nieko nepadarysi. Tačiau kieno festivalis yra Eurovizija? Pirmiausia, seksualinių mažumų, netradicines pažiūras turinčių žmonių, seksualiai ir lytiškai išsilaisvinusių ir neturinčių skrupulų nei apie tos pačios lyties asmenų meilę, nei apie meilę tryse ar keturiese. Tyrimų nėra atlikta, bet, pavyzdžiui, Švedijoje nacionaliniai Eurovizijos atrankos konkursai daugiausia sutraukia gėjų, biseksualų, transeksualų auditoriją. Tai tiesiog vadinamosios „queer nation" (na, išverskime lietuviškai "keistuolių tautos") šeštadieninis ritualas. Švedijoje atrankos turų yra daug, tad daug šeštadienių yra užimti. Šeštadieniais, kai vyksta šie atrankos konkursai, gatvės ir barai Švedijoje ištuštėja. „Queer" žmonės susėda prie televizijos ekranų, balsuoja ir kartu dainuoja.

Ir dar. Kone kiekvienas gėjų ir net ne gėjų klubas Stockholme turi atskirą šokių salę, kurioje grojama vien tik per keletą dešimtmečių sudainuota eurovizinė muzika. Kad ir kaip būtų keista, šitos salės visada būna pilniausios. Tai muzika, pagal kurią smagiausia šokti. Nes ji kvaila, lengva, tranki. Ji susieta su prisiminimais. Su šeštadieniniais ritualais, kai visi „keisti piliečiai" jaučiasi lyg viena „tauta", dalijasi įspūdžiais ir suvokia: tai vienas iš nedaugelio dalykų, kuris juos ar jas sieja.

Tik įdomus faktas: neseniai man šokant viename iš Stockholmo klubų, užgrojo „Skampų" „You've Got Style". Apsidžiaugiau, o paskui kone apsiverkiau. Po keletos sekundžių didžėjus ją nutraukė. Man pasidarė aišku, kad „Skampų" daina tikrai netilpo į eurovizinių dainų kanoną. Nors pati grupė ir jos įvaizdis buvo beveik tobulai euroviziški. Didžėjus užgrojo kitą lengvai trypti verčiančią dainą. Manau, švedai negros ir „laukinės" ukrainiečių dainos.

Taigi, Švedijoje Eurovizija yra šventas dalykas. Niekas negali jos užgožti. Vakar Švedija gedėjo. Jos atstovė Lena Philipsson nepateko į geriausių trejetuką. Nors ji man patiko. Ir švedams taip pat. Ji tikrai profesionali dainininkė. Patinka ‚keistuoliams‘. Kas įsiminė jos dainoje? Labiausiai tai, kad ji meistriškai naudojosi mikrofono stovu, ant jo jodinėdama, jį apžergdama ir taip toliau. Naudojosi juo kaip kokiu didžiuliu vibratoriumi. Šį faktą pastebėjo ir patys švedai, neslėpdami susižavėjimo savo tautiete. Ne kiekviena išdrįstų dainuoti dainą „Man skauda" (It Hurts), imituodama seksualinius judesius su milžinišku vibratoriumi. Aš myliu Leną! Nors švedai turėjo daugybę neblogų atlikėjų: jie galėjo siųsti į šį konkursą ir savo transvestitų porą, kuri dalyvavo Švedijos atrankiniame finale ir užėmė nežemą vietą.

Čia dar vienas dalykas: būtina paminėti, kad matyt Eurovizijoje ir balsuoja daugiausia „keistuoliai" (queer). Tad tie, kurie mąsto apie Lietuvos atrankos konkursus, turėtų imti domėn ir šį faktorių. Nesiūlau siųsti į Euroviziją Lietuvos transvestitų, transeksualų, sekso verslo atstovių ar atstovų. Tik sakau, kad blyškiaveidis Amberlife būtų buvęs daug populiaresnis nei Linas ir Simona. Gal net patekęs į dešimtuką. Nebūtinai dėl dainavimo. Net ir šiek tiek per apvalus jo pilvukas būtų praėjęs. Tokios nuodėmės dailiems berniukams atleidžiamos. Prisiminkite rožiniais marškinėliais apsitempusį Bosnijos-Hercogovinos atstovą. Neblogai sušokta ir suvaidinta, nors šitaip dainuoti galėčiau ir aš. Kaip ir dalies dalyvių, jo muzika priminė geruosius aštuntąjį ir devintąjį disko stiliaus dešimtmečius: nuo disko iki „velvetinio roko", nuo Andy Warholo iki Meko.

Nesvarbu, ar scenoje tau pavyko visos natos. Nesvarbu, kad tavo balsas yra „plokščias" ir tu gali dainuoti tik viena tonacija. Daug svarbiau, kaip tu atrodai, kaip tu imituoji, ar tavo imitacija yra originali ir ar žiūrovai žino, ką tu imituoji. Dar labai svarbu, kad šalia tavęs būtų seksualių pusnuogių šokėjų grupė (ar laukinių šokėjų kaip Ukrainos atveju). Gal jūs nepastebėjote, bet dauguma Eurovizijos atlikėjų išnaudojo šią pusnuogių šokėjų „kortą". Deja, ne visiems pavyko. Pavyzdžiui, šiemet Rusijos atstovė dainavo klaikiai, bet užtat apie ją sukosi keletas labai raumeningų spalvotų šokėjų vyrų. Ji liko ne paskutinėje vietoje.

Labai svarbu, kad būtum daugiaprasmis kaip Graikijos atstovas (Lietuvoje tik moterims leista taip vizginti savo užpakaliukus; bet graikams tai nė motais). Maniau, kad graikas užims pirmą vietą. Vizgino jis neblogai. Bet trečia vieta irgi nieko. Svarbu, kad suvoktum: „eurovizinė keistuolių tauta" (ar tautos) myli tuos, kurie ir suteikia neįpareigojančių malonumų (trypk, Jurgeli, trypk į koją...), ir tyčiojasi iš varginančiai normalių, santūrių, vienodų, pilkų. Tai yra, lietuvių.

P.S. Net lietuviški Eurovizijos komentarai baisūs, nuobodūs, monotoniški, be jokio humoro. Gal būtų geriau pasinaudoti švedės Lenos Philipsson pavyzdžiu ir pamėginti apžioti tą keistą daiktą - mikrofoną?

2004

Kauno krikštas, arba Kaip Kaune gauti į galvą ir pasidaryti nusikaltėliu

Turėčiau pradėti paprasčiausiu įspėjimu: nevaikščiokite Kauno senamiesčiu po dešimtos valandos vakaro. Arba iš viso nevaikščiokite. O jei vaikščiosite, turėkite pistoletą ar bent beisbolo lazdą. Gerai bus ir dujų balionėlis. Nes kitaip prarasite ir save, ir savo galvą.

Mano istorija nesudėtinga. Man tik paprasčiausiai nepasisekė. Gyvenau Čikagoje, Bostone, Londone, Niujorke, Sietle, Vilniuje ir nė vienas iš šitų miestų manęs nekrikštijo krauju, mėlynėmis ir pavogtais daiktais. Garbė Kaunui! Tiek ilgai laikiau. Pagaliau sulaukiau.

O nutiko štai kas (bus panašiai kaip geruose amerikiečių trileriuose). Po pasisėdėjimo su kolegomis viename iš Laisvės alėjos barų, gerbiamas Tereškinas traukia pernakvoti į savo kambarėlį senamiestyje. Rankose mobilus telefonas. Vienuolikta valanda. Vilniaus gatvė. Staiga iš tarpuvartės išbėga du jauni augaloti vaikinai ir puola tiesiai ant Tereškino. Net nespėjus man atsitokėti, pasipila smūgiai į galvą, sprandą, veidą. Vienas muša, kitas mėgina pagriebti iš rankos mobilų. Taip pat griebia už rankinės, kurioje mano laptopas. Ne, laptopo neatiduosiu! Laptopas arba mirtis! Grumtynės. Nulekia gerbiamo Tereškino akiniai, bet jis nepasiduoda (koks didvyris!). Pamatę, kad nieko nebus ir kad netyčia gali pasirodyti koks praeivis, jaunuoliai ima bėgti. Vienintelis jų grobis - mano Nokia 3210. Imu vaikinus vytis, tačiau žinau, kad nepajėgsiu: mano rankose rankinė, ant pečių kuprinė, pilna daiktų. Nesinori nieko palikti. Vis tiek vejuosi. Deja.

Muitinės gatvė. Plėšikai skuba. Aš vis dar jiems iš paskos, nors vaikinai tolsta. Priartėju prie visiems žinomos psichiatrinės ligoninės. Ten stovi furgonas, ką tik atvežęs psichinį ligonį. Trys vyrai. Pamatę šoko ištiktą ir perbalusį mane jie klausia: „Tai ką tie vaikinai padarė?" „Apvogė". „Greit sėsk į mašiną!" Įsėdu. Tuoj prasidės gaudybės!

Lakstome furgonu siauromis senamiesčio gatvelėmis. Du vyrai išlipa ir mėgina apvaikščioti tamsias bromas ir kiemus. Nieko nėra. Nėra. Pusvalandį pasibaladoję, prarandame viltį. Reikia eiti namo. Vyrai labai draugiški ir visuomeniški (gaila, susijaudinęs ir šokiruotas nepaklausiau nei jų pareigybių, nei kokiai organizacijai jie priklauso; esu jiems be galo dėkingas). Liaudies gynėjai arba draugovininkai nuveža mane į Kauno Centro policijos komisariatą (PK). Čia prasideda naujas detektyvas.

Centro policijos komisariate iš aukos aš esu paverčiamas nusikaltėliu. Mane sutikęs policininkas juokiasi klausydamasis mano istorijos: „Čia juk Kaunas! Vaikščioti naktį su mobiliu rankoje? Tau ne visi namie!" Pasiteisinti negaliu: tikrai supratau, kad nesuvokiau „geležinių" Kauno taisyklių. Sulaukęs inspektoriaus R. Baltrušaičio dar labiau pasimetu. Patys pirmieji sakiniai ir klausimai: „Tai kur ėjai? A? Kokioj gatvėj? Kas ten atsitiko?" „Tai nori surašyti pareiškimą dėl apiplėšimo?" „Ar prisimeni, kaip jie atrodė?" Prisimenu, bet nedaug. Viskas įvyko taip staiga ir netikėtai. „Tai jei neprisimeni, ką, mes už tave prisiminsim?" Kai mėginu paprieštarauti, tardytojas meta: „Tu ką, manai, mes turėsim už tave dirbti? A? Ne mes, o tu dirbsi! Vaikščiosi ir vaikščiosi čia. Pavargsi. Visi mano, kad mes turim dirbti, o jie sėdės sudėję rankas!" Na, žinoma, aš nesėdėsiu sudėjęs rankų, kartu su gerbiamu inspektoriumi Baltrušaičiu budėsiu prie Centro PK. Gal praeis pro šalį mano apiplėšėjai, ir mano atmintis atgis. Ir vėl ryškiai pamatysiu jaunuoliškus jų veidus.

Tardytojas ranka rašo aktą. Aš pasakoju, kiek galėdamas ir prisimindamas. Juntu, kad mano atmintis šlubuoja. Gal ir dėl to, kad daug sykių man buvo suduota į galvą. Skauda. Skauda man atmintį. Vargais negalais nupasakoju (nesu tikras, ar tai tiesa), kaip mano apiplėšėjai atrodė, kokias striukes, trumpikes ir kojines jie buvo užsidėję. Taškas. Aktas surašytas. Pasirašau. Dabar pradėsiu dirbti. Ryt nueisiu į medicininės ekspertizės centrą, kur aprašys mano ištinimus, mėlynes ir dalinę amneziją (dėl amnezijos tikra tiesa, vakar jau nebegalėjau prisiminti savo kreditinės kortelės pin-kodo ir ją man užblokavo). Kitą savaitę sudarinėsiu nusikaltėlių foto robotą ir dar sykį mėginsiu atsakyti į inspektoriaus Baltrušaičio klausimus: „Tai ką, esi dėstytojas? Kaip tu dėstai, kad dabar nesugebi nieko normaliai išdėstyti?" Sakau, man šokas ir aš dar vis negaliu atsitokėti. Inspektoriui nesvarbu. Gali kraujuoti ir dejuoti, bet būk geras dėstytojas vidurnaktį. „Tai ką dėstai? Sociologiją? O kas yra sociologija? Kur aš galėčiau dirbti baigęs sociologiją?" Visur, brangus inspektoriau Baltrušaiti! Kur tik širdis geidžia. Sociologai priims jus rankas išskėtę, atviromis širdimis ir veidais. Ir nesikreips į jus „tu", kaip jūs į mane.

Tai šitaip. Va ir va kaip. Man dar ilgai reiks dirbti, kol išaiškinsiu tardytojams ir policininkams, ką dėstau, kodėl vaikštau naktimis ir kas ta sociologija. O gal neverta? Ar verta dirbti už policininkus ir gaišti savo laiką žinant, kad senamiesčio vaikinai, nusinešę mano mobilų ir mano atminties gabalą, vis tiek nebus sučiupti? Ar verta skųstis tuo, kad nusikaltėliai sudaužė tavo galvą, o inspektoriai mėgino gerokai aptalžyti tavo savigarbą ir pasitikėjimą savimi? Tikriausiai ne.

Koks gi šios istorijos moralas? Dalis moralo šio straipsnelio pradžioje. Kita dalis tokia: suvokiau, kad esu nusikaltėlis. Kad iš tiesų skirtumas tarp aukos ir nusikaltėlio visai nedidelis. Mane apiplėšę vaikinai galbūt didesnės aukos nei aš. Tik nusikaltėliai vaikšto naktimis Kauno senamiesčiu, kur jų laukia vargšės aukos. Inspektoriai ir policininkai irgi yra mūsų visuomenės aukos, nes tokie nusikaltėliai kaip aš neduoda jiems ramybės. Atsiprašau. Dabar Kaune važinėsiu tik taksi. Pasitaisysiu. Tik nesodinkit manęs į karcerį ir nebauskit, inspektoriau Baltrušaiti! Please please please!

2005

Vasaros pasivaikščiojimai: Vilniaus stoties prostitutės, arba Apie erogenines Vilniaus vietas

Šiuo metu gyvenu tokioje Vilniaus vietoje, kur kas dieną praeinu pro gatves prostitutes. Net ir vasarą jų gyvenimo ritmas nepasikeitęs. Dirbama ir dieną, ir naktį. Marširuojama Sodų gatvės maršrutu, link Panoramos (anksčiau Gintaro) viešbučio, skverelyje ties McDonaldu. Judėjimas į niekur. Stoviniuojantys, išvaikomi, vėl marširuojantys moterų ir merginų kūnai.

Griždamas namo naktimis, kartais esu užkalbinamas asmenų, norinčių išpasakoti savo gyvenimo istorijas. Viena iš jų prasideda tokiais žodžiais: „A potom ja vzial i zarezal jego..." [O po to ėmiau ir papjoviau jį...]. Tatuiruotės ant rankų, visko mačiusios akys ir noras, kad tavo istoriją išgirstų. Kartais paryčiais girdžiu, kaip gretimo, Savivaldybės rezervinio namo, koridoriuose skamba prikimęs vyro balsas: „Marusia, vpusti... Vpusti menia... Marusia" [Įleisk, Marusia... Įleisk mane... Marusia]. Neįsileidžia. Keiksmažodis po keiksmažodžio, prakeiksmas po prakeiksmo. Dūžtančio butelio skambesys.

Sodų gatvės moterys Vilniuje. Jaunos ir senos. Pavargusiais veidais, kuriuos maskuoja ryškia pigia kosmetika. Storos ir plonos. Štai viena ilgais tamsiais plaukais - labai laiba, rodos, kad vėjo gūsis ją galėtų lengvai nupūsti. Dar kitos dvi tarsi ir neišsiskiria iš minios: aptemptais džinsais, palaidinėmis vos dengiančiomis įdegusius pilvus. Kita plačiomis raudonomis kelnėmis - lyg kokia kosmonautė. Dar kita išblukintais plaukais, surištais į arklio uodegos formos kasą, nedidukė, su juodomis permatomomis kojinėmis iki kelių, storokomis blauzdomis ir mini sijonu. Rūbai tarsi parodija - kažkur iš pigių disco laikų filmų. Visa jos apranga atrodo groteskiškai. Groteskiškai kaip ir stoties prostitučių atlyginimai: paslauga gali kainuoti nuo 20 iki 40 lt ir daugiau. Tai prostitučių proletariatas.

Iš pirmo žvilgsnio nedaug gali pasakyti apie šias moteris. Net ir amžių sunku nuspėti, nes rodos, kad jų kūnai, patiriantys nuolatinę prievartą ir alinimą, jau nustojo skaičiuoti metus. Moterys abejingos praeiviams, kurių dienos metu nemažai. Dažnas praeivis irgi nebereaguoja į jas. Bet ar įmanoma išvengti jų kūnų, negrėsmingų, bet badančių akis?

Aš negaliu. Eidamas pro šalį vis noriu atsigręžti. Užkalbinti, klausti, skaičiuoti. Tad kokie tie skaičiai? Stoties rajonas Vilniuje, pasak socialinio apsaugos konsultavimo kabineto "Demetra", - priskaičiuoja apie 130 prostitučių. Tiek užregistruotų. Dar daugiau dirba privačiuose butuose. Lietuvos AIDS centro duomenimis, vien Vilniuje prostitucija gali užsiimti nuo 1000 iki 3000 moterų. Skaičiai skaičiais. Tačiau ką reiškia man moteris ar mergina, stovinti Sodų gatvėje. Ką jų figūros man ar mums išreiškia? Ar jos nėra eilinis neišsipildžiusių gero gyvenimo ir progreso pažadų simptomas? Nemažėjančio skurdo ir nevilties sindromas?

Yra daugybė veiksnių, kodėl užsiimama prostitucija. Pirmiausiai tai vis mažėjančios įsidarbinimo galimybės mažiausiai kvalifikuotai darbo jėgai, mažas nepakankamas uždarbis, kad ir dirbant. Prisideda ir psichiniai sutrikimai, žalingi įpročiai (alkoholizmas ir narkomanija). Kaip žinia, dominuoja ekonominiai veiksmai. Pavyzdžiui, prostitucija sparčiai auga tose šalyse, kuriose trūksta darbo vietų moterims, tai patvirtina ir prostitučių migracija iš skurdžių šalių į turtingesnes.

Paradoksalu, tačiau žvelgdamas į prostitučių proletariatą, mąstai ne tik apie skurdą ir neviltį. Prisimeni, kad mes dažnai suvokiame prostituciją ne kaip savo, kaip visuomenės, problemą. Veikiau atvirkščiai. Prostitutės kuria problemas visuomenei, kurioje jos ir mes gyvename. Ar ne? Ši suvoktis šmėsteli tada, kai žiūri į pasišlykštėjimo ir nuostabos kupinus praeivių, skubančių Sodų gatve, veidus. Ir kai atsiverti kokį nors Lietuvos dienraštį. Ir kai pats bijai užkalbinti parsidavinėjančią moterį, nenorėdamas būti palaikytas klientu. Todėl supranti, kodėl mums svarbiau ne padėti prostitutėms, bet jas kontroliuoti. Prievartauti. Tyčiotis.

Dauguma prostitučių patiria fizinį bei seksualinį smurtą iš savo klientų ir sutenerių. Statistiką žiauri: apie 50 procentų prostitučių žūva per pirmus penketą savo darbo metų. Jas žudo ir „pirkėjai", ir suteneriai; jos žudosi pačios arba miršta nuo nepagydomų ligų.

Viešosios tvarkos prižiūrėtojai, t. y. policija, irgi nėra itin gailestingi prostitučių proletariatui (o kas iš viso gailestingas proletariatui?). Prostitutės turi mokėti policininkams baudas arba atsėdėti paras. Nuovadose su jomis elgiamasi taip, kaip norima. Policijos akcijų metu sulaikomos labiausiai nepatyrusios, žemiausios klasės prostitutės. Tačiau bet kokios represinės priemonės nepadeda išnaikinti prostitucijos. Moterys vėl sugrįžta į savo vietas. Mokosi atsargumo. Čia man prisimena garsaus rašytojo Salman Rushdie'io žodžiai apie miestą: „Bet miestas savo sugedime atsisakė pasiduoti kartografų dominavimui, keisdamas savo pavidalą kaip jam patinka, be jokio įspėjimo". Taip ir prostitutės, judančios iš vienos vietos į kitą, atsisako paklusti jas prievartaujančiai tvarkai.

Būtinai pereikite per „raudonųjų žibintų" Sodų gatvę. Tai trumpa, tačiau intensyvi gatvė. Monumentalūs namai, statyti prieš Antrą pasaulinį karą, apgriuvę balkonai, bromose stovinčios moterys ir vyrai pervargusiais veidais. Laukiantys savo valandos. Tai gatvė, kuri, kad ir kaip paradoksalu būtų, - tarsi atvira paslaptis. Vieta, kurioje seksas ir seksualumas yra ironiška ir sykiu intensyvi peizažo dalis. Užklyskite į barą, dirbantį visą naktį. Apgultą sutenerių, prostitučių, klientų. Nesuklysiu pavadinęs juos visus savotiškais „seksualiniais piliečiais", o Sodų gatvę viena iš Vilniaus „erogeninių" vietų.

Vaikščiodamas Stoties rajonu, matai, kad jo gyventojai nėra vien tik seksualinės ekonomijos apimti. Ir ne vien moterys stovi Sodų gatvėje. Kiek tolėliau bromose lūkuriuoja įmitę vyrai-prostitutės (pagal paskutinius duomenis ten dirba apie dešimt vyrukų). Aplink autobusų stotį ir „Iki" parduotuvę slankioja paaugliai, kuriems kūnas irgi yra pragyvenimo šaltinis. Dar kitur, tarp Panoramos, McDonaldo ir Geležinkelio stoties, pamatysi ryškiai plaukus nusidažiusį, šiek tiek moterišką jaunuolį, kuris laukia vyresnių vyriškių ir nuolat kalba mobiliuoju telefonu. Pro šalį praeina vidutinio amžiaus vienos lietuviškų televizijų žvaigždė: jo ir ryškiaplaukio vaikino akys susitinka. Šįvakar kažkas įvyks. Kaip toje visų žinomoje dainoje, „Papasakok man savo sapnus./ Ar aš esu juose?/ Papasakok man savo baimes,/ ar tu išsigandęs?/ Papasakok man savo istorijas/Aš nebijau to, kas tu esi. [...] Vargšas yra tas,/ kurio malonumai priklauso nuo kitų leidimo".

2004

Vasaros pasivaikščiojimai: apie Vilniaus benamių ir elgetų kūnus

Skubėdamas Senamiesčiu namo, kasdien susiduriu su tais pačiais benamių ir elgetų veidais. Štai pagyvenusi moteris, žiemą apsimūturiavusi keliais rūbų sluoksniais ir tempianti du mantos prigrūstus krepšius. Dabar ji lengviau apsirengusi, ir mantos sumažėję. Tikriausiai ir jai vasara.

Neabejoju, kad kiekvienas iš mūsų bent kartą esame matę vienakojį su ramentu ir su juodu apšiurusiu pudeliu. Jis nuolat klibinkščiuoja Sodų, Gėlių, Aušros vartų, Pylimo, šv. Stepono gatvėmis. Nusibeldžia net iki Vokiečių ir Didžiosios gatvių. Ar jis turi kur prisiglausti?

Pažįstu ir vieną jauną vaikiną, matyt narkomaną, nuolat slankiojantį Stoties apylinkėmis bei Senamiesčiu ir įkyriai kaulijantį pinigų. Kartais jis užeina į kokią senamiesčio kavinę nusiprausti. Stebėjausi, kad vienos Aušros vartų gatvėje esančios kavinės darbuotojai humaniškai leisdavo jam praustis tualete. Kai įeidavau į tualetą, matydavau jį trinant savo spuogais apėjusias lūpas ir šukuojant sulipusius riebaluotus plaukus.

Kasdien praeinu ir pro valkataujančius vaikus. Ar jie irgi benamiai?

Lietuvoje yra 1250 benamių. Tokius duomenis pateikė Statistikos departamentas, remdamasis 2001-aisiais vykusio visuotinio gyventojų surašymo informacija. Daugiausiai benamių surašyta Vilniaus (254), Klaipėdos (209), Kauno (105) miestų ir Trakų rajono (106) savivaldybių teritorijose. Statistikos departamento duomenimis, iš 1250 benamių 940 yra vyrai. Daugumos benamių amžius - 46-50 metų. Dauguma (70 proc.) surašytų benamių yra lietuviai. Rusai sudarė 13 proc., lenkai - 10 proc., kitų tautybių asmenys - 7 proc.
2001 metais Lietuvoje veikė 21 nakvynės namai ir vienas motinos ir vaiko pensionas. Čia laikiną prieglobstį gavę asmenys buvo surašyti kaip institucinių namų gyventojai. Surašymo metu nakvynės namuose gyveno daugiau kaip 600 asmenų. Dauguma (80 proc.) nakvynės namų gyventojų - vyrai. Tokie oficialūs duomenys. Tačiau tikėtina, kad nesurašytų benamių yra dar daugiau. Kas surašys jų skausmą, nusivylimus ir viltis? Gal jūs?

Benamystė yra susijusi su nenutrūkstama praradimų grandine. Darbo, namų, turto, vaikų, šeimos, draugų praradimu. Visa šita praradus, kas lieka? Tik benamio kūnas. Dažniausiai dvokiantis, atgrasus, mums sunkiai pakeliamas. Dažnas įsivaizduojame benamio kūną kaip savotiška atlieką; tai, kas teršia, dvokia, ir turėtų neegzistuoti. Benamių kūnai mus šiurpina ir kelia diskomfortą, nepatogumą, susierzinimą, net siaubą.

Todėl visai nekeista, kad kovojant su benamiais ir elgetomis, mėginama jų kūnus išmesti iš miesto erdvių. Policijos pareigūnai naudoja senus kovos su elgetomis metodus. Sučiuptą benamį ar elgetą jie įgrūda į mašiną ir pavėžėję keletą kilometrų paleidžia. Tačiau benamiai ir elgetos vėl sugrįžta į savo vietas. Miestas bejėgis juos sunaikinti ir paslėpti. Benamių kūnai ir toliau bado praeivių akis.

Remiantis XVIII a. architektu Benthamu, galima teigti, kad kiekvienas miestas yra savotiškas karceris, stebėjimo taškų rinkinys, sukonstruotas tam, kad jo gyventojams primestų tam tikrą elgesio ir disciplinarinės priklausomybės modelį. Tad mūsų miestai - tai geometrinė ir geografinė disciplinuojančių konstrukcijų erdvė. Mieste atrandama vis daugiau būdų mus stebėti ir sekti. Vilniuje, pavyzdžiui, įrengta nemažai vaizdo kamerų, kurios seka kiekvieną mūsų judesį. Kaip kažkada buvo rašoma viename Lietuvos dienraščių, dvi Gedimino prospekte įrengtos vaizdo kameros stebi Arkikatedros priegas. Bet elgetos esą jau suvokę, kurias vietas pasiekia kamera ir stengiasi nepakliūti į jų stebėjimo lauką. Kameros saugo, kad miestu būtų tinkamai naudojamasi ir kad miesto vietos būtų tinkamos jo gyventojams. Benamiai ir elgetos išmoko nepaisyti ne tik tvarkos saugotojų prievartos, kamerų disciplinos, bet ir mūsų, praeivių, paniekos ir pasišlykštėjimo.

Pamėlynavusiais nuo pigaus alkoholio veidais, purvinais treningais, nušleivotais batais benamiai juda iš vienos Vilniaus vietos į kitą. Nuolat vaikomi iš reprezentacinių miesto vietų, jie traukiasi į mažiau reprezentacines. Jų pamatysi visur: prie Kalvarijų turgaus, Stoties rajone, Vokiečių gatvėje, net Lentvario geležinkelio stotyje. Praeitą savaitę mane sukrėtė toks vaizdas Lentvaryje.

Ankstus rytas. Septynios. Daugybė žmonių, laukiančių traukinio į Vilnių. Nenusakomo amžiaus nepakeliamai dvokiantis vyriškis trinasi į Lentvario stoties sienas. Centimentras po centimetro, metras po metro jis juda palei sienas. Trinasi smarkiai tarsi visas kūnas jam baisiai niežėtų. Atrodo, kad savo kūnu jis nori pažymėti visą stotį. Savo teritoriją. Teritoriją, kuri priklauso mums visiems, tik ne jam. Skubėdamas pro šalį sulaikęs kvapą, pamaniau: galbūt šio vyro elgesys yra nesąmoningas būdas patvirtinti, kad tik šitaip jis gali egzistuoti. Kad tik bėgdami nuo jo, mes galime jam suteikti vietą. Tik sunkiai pakeliama jo smarvė sulaiko mus nuo abejingumo.

O pabaigai beveik asmeninė istorija apie mano paties tolimą dėdę, kurio beveik ir nepažinojau, nors jis buvo mamos brolis. Matydavau jį tik nuotraukose - jauną gražuolį, įdegusį, baigusį universitetą. Keturių vaikų šeimoje jis buvo jaunėlis, pats mylimiausias, labiausiai lepinamas. Su savo vyresnėmis seserimis, apskritai su giminėmis ne itin artimai bendravo. Nelabai laimingai vedė, užgriuvo šeimyninės problemos, alkoholis. Skyrybos. Besaikis gėrimas. Prarandamas bendrabučio kambarėlis Vilniuje. Valkatavimas. Benamystė. Benamiu jis išbuvo daugiau nei penketą metų.

Šitas dėdė dažnai užsukdavo pas mano tetą Vilniuje, vieną iš savo seserų. Ji pamaitindavo jį, duodavo šiek tiek pinigų. Padėjo išsirūpinti pašalpą. Tačiau praeitą žiemą jis dingo. Prabėgo mėnuo, du, trys. Daugiau jis niekad pas tetą nebeatėjo. Išnyko. Mano teta liūdnai linguodavo galvą, sakydama: „Tikriausiai kur nors sušalo ar kas nors užmušė". Tikriausiai. Benamio žmogaus neliko nė ženklo. Nors liko buvusi žmona ir duktė. Keletas nuotraukų. Keista gyvenimo istorija. Kurioj vietoj guli jo kūnas? Kur jo odekolonu permirkę kauleliai? Niekas nežino.

Berašydamas šį straipsnelį, pamaniau, kad būtų gerai pastatyti paminklą nežinomam benamiui. Bevardžiui valkatai. Ir nesvarbu, kad prie tokio paminklo nedegs amžinoji ugnis. Kad per valstybines šventes skautai nedėlios ten gėlių. O ordinais apsikarstę veteranai ir Seimo nariai nesakys pakilių kalbų. Ten rinksis benamiai. Gers pigų odekoloną, prisimins savo likimo draugus. Sušoks girtą šokį. Nusišlapins ant paminklo. Nes benamystė neišgydoma, bet šiek tiek didvyriška. Sunki, bet kartais neišvengiama. Dvokianti, bet sykiu verčianti apie daug ką pamąstyti.

2005

Ko galima išmokti iš sužadintų aistrų, arba kodėl šeštadienį geriau praleisti su Lietuvos žvaigždėmis nei prie televizoriaus

Praeitą savaitgalį turėjau būti Kaune, bet neišvažiavau. Vilniuje atsidarė pora įdomių kavinių ir klubų, tad teko apsilankyti. Pasitrinti tarp Lietuvos žvaigždžių, kurių spindesys mane apakino. Tiek daug ponų bei ponių ir visi tokie gražūs! Prisipažinsiu, man labai patiko. Ypač tai, kad veltui buvome vaišinami geru vynu ir itin skaniais užkandžiais. Su žvaigždėmis keičiausi oro bučiniais, mojavau joms ir rankomis, ir galva. To esu išmokęs. Kaip kažkada apie mane rašė vienas Lietuvos dienraštis, „Lietuvos intelektualas viešumo mokosi iš Madonnos". Taip, Madonna nebloga mokytoja. O aš neblogas mokinys. Tik truputį neklaužada. Ir mano humoras šiek tiek per juodas. Nedaug kas iš žvaigždžių jį suprato. Bet nieko. Grįžau šeštą ryto. Skruostai kaito nuo oro bučinių, lūpos buvo mėlynos nuo vyno, o akyse degė sužadintos aistros. Penktadienio vakaras pavyko.

Bet rašinys ne apie tai. Tarp žvaigždžių, kurių, vėl prisipažinsiu, septyniasdešimt procentų man buvo nepažįstamos ir nematytos, šmėžavo ir mano dabar jau tikrai mėgstamo erotinio serialo „Sužadintos aistros" aktoriai ir aktorės. Tokie dailūs visi, madingai apsirengę. Praeitą šeštadienį pirmą kartą šį serialą pažiūrėjau. Sujaudino iki širdies gelmių. Įdomiausia tai, kad buvo ne tik erotiška, bet ir juokinga. Seniai taip nesijuokiau. O dar sako, kad lietuviai nesugeba gerų humoro serialų sukurti. Visas humoras ir glūdi rimtume. Kai kalbi banalybes rimtu profesoriaus veidu, nors lūžk iš juoko. Beveik perlūžau.

Mano matyta serija vadinosi „Ugnies fiesta". Serijos santrauka. Vienas iš serialo herojų Nojus (koks reikšmingas vardas!) ieško savo draugui dovanos ir pamato subrendusią ir trykštančią seksualumu pirmos įdomesnės lietuviškos erotinės laidos „Vizijos" vedėją Džildą Grubinskaitę (Giedrę). Deja, „pakabinti" jos Nojui nepavyksta. Persikeliame į barą, kuriame herojus sėdi su draugais ir žvilgčioja į prie baro sėdinčią Giedrę, tą pačią parduotuvėje sutiktą merginą. Užkalbina. Pašoka. Įsėda į merginos automobilį. Mašinoje Giedrė elektrošoku „užmigdo" Nojų, kuris nubunda pririštas prie lovos. Mergina ateina apsirengusi liūtų arba, tiksliau tariant, vyrų tramdytojos rūbais su tam tikrais S/M (sadomazochizmo) elementais. Kas toliau? Ugnis, peilis, malonumas. Ir tas pats seksualus užkadrinis vyro balsas: „Mane apima nuojauta, kad ji iš tikrųjų ketina manimi pasinaudoti". Pasinaudojo. Nojus nubunda apimtas košmaro, kai Giedrė, rodos, žada jį paskersti. Kaip kokį nekaltą avinėlį. Išaiškėja, kad žiūrovas buvo įviliotas į sapną. Sapnas, mano nuomone, prasidėjo baro scena. Kas galėjo pamanyti?!

Nubundame. Sugrįžtame į „negailestingą realybę", kaip teigia užkadrinis balsas. O sapnas tebuvęs tik „pasąmonės kompensacija". Gera būti išprievartautam moters, kurią maneisi suviliojęs. Ne vienas apie tai svajojame, ar ne? Deja, pririštasis Nojus manė kitaip. Štai dialogo nuotrupa. Giedrė klausia: „Tau patinka žaisti su ugnimi?" Nojus atsako: „Ne, ugnis - tai gaisras..." Reikšminga tyla. O paskui užkadrinis balsas, aiškinąs, kad toks atsakymas vyrų tramdytojai nepatiko ir ji vis tiek ėmėsi savo nešvaraus darbelio. Kam gi nepatinka žaisti su ugnimi?

Šiek tiek nuvylė mane šios serijos kulminacija. T. y. orgazmas. Merginos veido beveik nesimatė, o vaikino veidas atrodė neišraiškingai bejausmis. Matyt žmogus buvo labai išsigandęs. Bet tai nesvarbu. Nufilmuota buvo neblogai. Beveik dvidešimt minučių teko stebėti bejėgiškai trūkčiojančias Nojaus kojas ir gražų aktorės užpakalį, aptemptą odiniu stringu. Na, žiūrovui dar turėjo įstrigti tai, kaip herojus burna mėgino žaisti su Giedrės krūtimi. Vis su ta pačia ir vis taip pat bejėgiškai. Nelabai kaip sekėsi, bet ką čia padarysi. Atleistina, ypač jei prisiminsime, kad lietuviai ilgus šimtmečius neturėjo erotikos ir sekso. Jos pasitaikydavo tik lietuvių liaudies pasakose ir dainose.

Pasižiūrėjęs serialą, kritau į lovą sapnuoti erotinių sapnų. Ką norėjau visu šiuo kalbėjimu pranešti, brangūs skaitytojai? Tikrai nemoralizuoti. Ne. Tik pasiūlyti įsiklausyti į savo kūno balsus. Arba į seksualų „Sužadintų aistrų" užkadrinį balsą. Tada, kai jis sako, kad jam smagu mylėtis su moterimi ypač „... jei tai subrendusi, sukurta lovos išdaigoms moteris...". Juk mes visi sukurti lovos išdaigoms! Kaip anksčiau mes to nesuvokėme! Praleiskime šeštadienius su savo erotiniais balsais. Rašykime erotinius scenarijus. Fantazuokime. Laukime naujų erotinių serialų. Gal per LTV ar per TV3. LTV galėtų sukurti erotinį serialą pagyvenusiems „Jau mėnulis aukštyn", o TV3 gal išloštų sumaniusi naują projektą „Seksas ir kaimas" (tai galėtų būti savotiškas „Fermos" tęsinys). Pažadu neatsiplėšdamas sekti šiuos serialus ir projektus. Pražiūrėsiu savo akeles, prarymosiu savo rankeles.

O kitą savaitgalį vėl lauksiu naujo klubo atsidarymo. Kokio nors grand opening. Gal net ir Kaune. Arba Klaipėdoje. Nuėjęs ten būtinai užkalbinsiu serialo „Sužadintos aistros" aktorius ir aktores. Ne tik oro bučiniais dalinsiuos, bet ir išsakysiu savo susižavėjimą. Paklausiu, gal būtų galima dalyvauti filmavime konsultanto teisėmis. After all, juk aš esu seksualumo sociologijos specialistas. Kartais prisimenu bei galiu pacituoti ir Freudą. Žinau, kad visi dangoraižiai-- tai falo imitacijos (dabar man aišku, kodėl statomas naujasis Savivaldybės pastatas Vilniuje; o jums ne?). Žinau, ką reiškia lėktuvai, raižantys padanges ir lakstantys po tiltais. Man juokinga žiūrėti lietuviškus serialus. Man patinka Madonna, Džordana Butkutė ir Aistė Stonytė. Dar Algis Ramanauskas. O kartais ir kokia kita bevardė, bet kylanti žvaigždė. Taigi. Tikiuosi, kad susitiksime su jomis prie televizijos ekranų, šokių salėje arba bent sapne, nes, pasak „Sužadintų aistrų", sapnas - „tai pasąmonės kompensacija". Ciao!

2005

Kas geresni meilužiai: XVIII amžiaus europiečiai ar mes?

Kaip XVIII a. europiečiai mylėjosi? Kaip jie mąstė ir kalbėjo apie meilę, seksą, seksualumą, pagaliau savo erotinius kūnus? Ar jie buvo panašūs į mus? Ar šventė kasmetines Valentino dienas? O gal kiekviena diena jiems buvo Valentino diena? Ar jie buvo geresni meilužiai už mus?

Vienas ano meto moralistas yra pavadinęs savo laikmetį „sodominės nuodėmės amžiumi". Tada tiek daug žmonių buvę apimti „verdančių ir degančių aistrų", kurias buvę sunku sutramdyti. Jau nuo pat XVI amžiaus Europoje vis labiau imta domėtis netradiciniais „nenormaliais" seksualiniais reiškiniais. Žmonių smalsumas buvo begalinis. Gal net didesnis negu mūsų. Jie mėgino paaiškinti, iš kur kyla „žmogiškų aistrų gyvuliškumas". XVII amžiaus europiečiai stebėjo hermafrodizmą ir juo stebėjosi. Tačiau žmogaus kūnas, ypač moters kūnas vis dar buvo paslaptis. Moters seksualumo buvo bijoma. Kalbant apie seksą ir seksualumą buvo dažnai kalbama apie tai, kaip pažaboti audringą moterų prigimtį ir jų seksualinius instinktus.

Net moterų lytiniai organai buvo apibūdinami kaip „išverstas penis". XVIII amžiuje net buvo kilę keisčiausių idėjų apie tai, kad jei moteris per daug mylėsis, jos lytiniai organai gali dar kartą „išsiversti" ir ji gali užsiauginti vyriškus organus. Todėl ano meto moralinė ir religinė literatūra mėgino perspėti moteris, kad jos būtų „kuklios ir skaisčios". O, skaistybe! Vadinasi, ne tik mūsų didysis meilužis Valinskas „Fronte" apie tave diskutuoja. Ir ano laiko asmenims ji buvo svarbi. Tokie visiems žinomi ano laikmečio romanai kaip Danielio Defoe „Moll Flanders" ir Johno Clelando „Fanny Hill" kaip tik ir pasakoja apie pasileidusių, bet paskui grįžusių į doros kelią moterų gyvenimą.

Tačiau tokie ir panašūs „doroviniai atsivertimai" buvo tik moralistų ir rašytojų vaizduotės vaisius. Realiame gyvenime vyko tai, ko daugelis iš mūsų visiškai negalėtume įsivaizduoti, t. y. mūsų vaizduotės ribos paprasčiausiai nėra tokios plačios. Galiu pacituoti ne vieną pornografinį eilėraštuką ar anekdotą iš anų laikų aukštuomenės gyvenimo. Štai Johnas Wilmotas, antrasis Ročesterio grafas, rašė savo 200 eilučių eilėraštyje „Netobulas pasitenkinimas": „Pati baisiausia mano dalis ir pati nekenčiamiausia/ Visame mieste žinomas [...] baslys/ Ant kurio kiekviena prostitutė nuramina savo aistrą/ Panašiai kaip kiaulės trinasi į vartus ir aimanuoja". Čia pateikiu labai sušvelnintą vertimą, nes žodžiai, vartojami lytiniams organams ir seksualiniams veiksmams apibūdinti - patys nešvankiausi. Nešvankiau negu „Akvariume 2". Garantuoju. Ir vis iš to nepasitenkinimo savo vyriška potencija ir pajėgumu.

Grafai grafais. O ką jau kalėti apie markizus! Kad ir apie Markizą de Sadą - visų XVIII amžiaus iškrypimų ir malonumų meistrą. Pasiklausykime, ką de Sadas manė apie seksualinį malonumą: „Jeigu tai, kas nešvanku, suteikia malonumą aistros aktui, vadinasi kuo nešvankesnis aktas, tuo malonumas didesnis". O malonumų ir nemalonumų de Sadas patyrė daug. Jo dramatiškas gyvenimas pilnas skandalų su prostitutėmis ir sekso su giminaitemis. De Sadas keletą kartų sėdėjo kalėjime. Paskutinius dvylika savo gyvenimo metų jis praleido beprotnamyje Šarentone, kur ir vėl sugebėjo sukelti skandalą panaudodamas savo pjesių pastatymams įkalintuosius kartu su profesionaliais aktoriais. Ten jis ir mirė savo paauglės meilužės glėbyje.

„Miegamojo filosofija", „Justine", „Juliette", „120 Sodomos dienų" - visiems neblogai žinomi ar bent girdėti Markizo kūriniai. Žvilgtelėkime, kaip vienas iš „Sodomos" veikėjų fiksuoja savo „iškrypimus" ir malonumus (čia jautresnis skaitytojas turėtų išgerti validolio). Pasitenkinimo būdai tikrai kraupūs. Vienas iš jų: „Apsėstam zoofilijos nuo pat vaikystės, jam patikdavo žiūrėti į merginą, užsiimančią seksu su arkliu. Paprastai po seksualinio akto mergina mirdavo". Daugiau nebecituosiu, nes malonumai vienas už kitą išradingesni ir baisesni. Pasiskaitykite patys.

Kai kam gali atrodyti, kad de Sadas buvo vienintelis toks nedoras „iškrypėlis", domėjęsis ekstremalia erotika ir seksu. Tačiau nebūtina daryti išsamių tyrinėjimų, kad pamatytum: to meto Europoje, o ypač Prancūzijoje, tai buvo kone norma. Tai išradimų ir atradimų amžius, revoliucijų ir giljotinų, malonumų ir begalinės dekandencijos laikas. Prancūzų aukštuomenės motto anuomet buvo „plaisir a tout prix" (malonumas bet kokia kaina)!

Prancūzijos karalius Luisas XV (1710 - 1774) garsėjo milžinišku sugulovių skaičiumi. Buvo prieita iki to, kad karalius turėjo pastatyti privačius viešnamius savo meilužėms. Vėliau buvo apskaičiuota, kad kiekviena mergužėlė valstybės biudžetui kainavo daugiau nei milijoną livrų. O kur dar išlaidos daugybei nelegalių karaliaus vaikų, gimusių meilužėms, išlaikyti! (Čia siūlau pamastyti apie mūsų valdžios išlaidas). Prancūzijos karalius net turėjo ypatingą ministrą, vadinamą „Intendant de Menus-Plaisirs" (Elegantiškų malonumų ministras). Jo vienintelė pareiga buvo organizuoti orgijas karaliui jo paties viešnamiuose. Oi, kaip mums reikia tokio ministro! Siūlau savo kandidatūrą.

 

Net ir bažnyčios tarnai neišvengė laikmečio pasileidimo. XVIII a. Paryžiaus policijos įrašai rodo, kad šimtai vienuolių, kunigų ir vikarų buvo sučiumpama nepadorių seksualinių aktų metu.

Karaliaujant Luisui XV, prostitucija pasiekė neregėtą mastą ir buvo visuotinai toleruojama. Kai kurie viešnamiai buvo tiesiogiai sergėjami policijos (kaip ir pas mus dabar). Apskaičiuota, kad buvę 20 000 prostitučių 600 000 Paryžiaus gyventojų. 1789 metais, Prancūzų revoliucijos metu, prostitucija išgyveno aukso amžių. 1791 metais bet kokios taisyklės ir reglamentai, susiję su prostitucija, buvo panaikinti. Prostitucija buvo pripažinta privilegijuotu verslu, kuriuo galėjo užsiimti kiekvienas. Bet kokie šio verslo suvaržymai buvo laikomi pasikėsinimu į asmeninę laisvę.

 

Taip kad mano mylimas Markizas de Sadas nebuvo vienišas. Ir ne vienas jis išradinėjo naujus ekstremalius malonumus. XVIII amžiaus europiečiai tikrai galėjo didžiuotis savo nepažabota vaizduote ir nesutramdomais kūnais. O kaip mes? Ar savo erotine vaizduote mes sugebėtume juos nukonkuruoti?

Atsisveikinsiu de Sado mintimi iš jo užrašų: „Jutimų malonumą visada reguliuoja mūsų vaizduotė. Žmogus gali pasiekti palaimos tiktai atsiduodamas kiekvienai savo vaizduotės užgaidai". Taigi malonumai bet kokia kaina! Atsiduokime vaizduotei! Kad ir šią vienintelę šv. Valentino dieną.

2003

Apie skaitytojus, kurie komentuoja

Kiekvienas, kas rašo į www.omni.lt, žino, kad jis ar ji yra garsenybė. Mes tikros garsenybės, ypač aš. Kai paskaitau savo straipsnelių komentarus, pasidaro linksma. Jaučiuosi kaip auka, kurią persekioja prievartautojas. Vieni skaitytojai žino, kad aš baisiai storas, kiti matė, kaip mane metė žmona, treti su manim miegojo ir nusimano apie mano ekspertizę lovoje, dar kiti tiesiog siunčia man grasinančius komentarus, manydami, kad aš į juos kreipsiu nors kiek dėmesio. Ne, nesulauksite, tik gal perduosiu juos policijai ar tyrimų biurui. Tegul aiškinasi.

Ar aš jaučiuosi dėl šitokių savo skaitytojų kaltas? Ne. Jei nebūtų mano lengvabūdžių straipsnelių (kad ir kaip būtų keista, kai kurie nupušę skaitytojai mano, kad „Omni.Laikas" turi spausdinti mokslinius straipsnius?!), nebūtų ir skaitytojų. Jei nebūtų mašinų, nebūtų neblaivių vairuotojų. Jei nebūtų vištų, nebūtų ir kiaušinių. Įdomiausia, kad „Omni.Laiko" eseistai, tarp jų ir aš, tikrai tampa magnetu ar kanalu, per kurį nuostabūs skaitytojai išreiškia savo pyktį, baimes, frustraciją ir haliucinacijas. Dažnai būna, kad visai ne straipsniai, o rašantis asmuo tuos skaitytojus įkaitina ir įaudrina. Pasijunti toks reikalingas. Toks svarbus. Toks nepakeičiamas. Nes iš kur mano mieli skaitytojai žinotų, kad aš mėgstu šokti ne tik „Gravity", bet ir gėjų klubuose Stockholme ir Londone?! Kiti net yra įsitikinę, kad būdamas toks storas, jų nuomone, užsidirbinėju tuose klubuose šokdamas. C‘mon babies! Grow up! Nekaip veikia skaitytojų STT, tikrai nekaip. Rašysiu skundą prieš skaitytojus.

Seniau manęs klausdavo: „Apie ką mąstai, kai rašai savo straipsnius?" Visada ką nors naujo sugalvodavau, pvz.: „Aš mąstau apie savo tėvelį ir mamytę..." arba „Taip, aš mąstau apie žmonijos likimą. Labai norėčiau, kad visi gyventų taikiai..." ir pan. Tiesą sakant, rašydamas aš tikrai negalvoju apie skaitytojus, kurie, sutikus juos gatvėje ar auditorijoje, atrodo tokie paprasti, tokie normalūs. Tačiau paradoksalu, šitie žmonės žino apie mane daugiau negu aš pats galiu apie save prisiminti! Rimtai. Be abejonės, jie matė mane bučiuojantis gatvėje, knaisiojosi po mano šiukšles šv. Stepono gatvės šiukšliadėžėje, iškniso visas mano išmestas bankų sąskaitas ir panaudotus prezervatyvus. Reikia viltis, kad savo kompiuteriuose jie bent neturi mano dosjė, kuriame pilna įvairių citatų, komentarų, nuotraukų, grasinimų...

Nuostabūs tie skaitytojai! Kaip geri piliečiai jie atlieka kasdienines savo pareigas, dirba, susitinka su draugais, mylisi, barasi, geria degtinę, bet paskui atsiverčia www.omni.lt ir papila neapykantos, ksenofobijos, homofobijos ir daugybės kitų fobijų išmatų. Kartais šitie skaitytojai man panašūs į persekiojančius popkaralienę Madonną, tuos, kurie, radę šiukšliadėžėje negyvą kūdikį, būtinai jį supakuos ir nusiųs vargšei „American Life" atlikėjai. Brrr...

Dar kitas dalykas. Tiesą sakant, net ir tie skaitytojai, kurie, atrodo, myli autorių, kartais yra nemažiau bauginantys negu jo nekenčiantys. Neperdėsiu, bet šalia keletos vienišių ir rimtuolių, 80 procentų komentuojančių skaitytojų yra lunatikai, maniakai, iškrypėliai, ekshibicionistai, emociškai sužaloti vargdieniai, gyvenantys internetinėje erdvėje. Žinau, tai skamba baisokai, bet taip jau yra. Beveik neabejoju, kad kai kurie iš jų net masturbuojasi skaitydami „Omni.Laiką", aišku, nebūtinai mano straipsnelius (čia plati bedantė šypsena).

Taigi, www.omni.lt eseistai, kaip ir garsenybės, gyvena visai kitoje erdvėje nei paprasti žmonės. Tai paralelinė realybė, Alisos veidrodžių karalystė. Visiškai provincialioje Lietuvos aplinkoje komentuojantys skaitytojai savo komentaruose mato tik savo pačių atspindį, juo grožisi, įsivaizduoja esą sąmojingi, protingi, moksliški, nuostabūs, neperspjaunami, perskaitę visas madingiausias ir nemadingiausias XXI amžiaus knygas.

Na, parašęs šį neilgą komentarą, turiu prisipažinti: aš adoruoju savo skaitytojus. Labai trokštu taikos pasaulyje. Tegyvuoja komentarai! Tegyvuoja skaitytojai, kurie juos rašo!

2004