Žvelgiant pro savo namų langą į toli blyškiai šmėžuojančią Gedimino pilį, bet labai ryškiai šviečiančius naujuosius Vilniaus dangoraižius, dilgteli kažkur paširdžiuose: tikriausiai turime patį patriarchališkiausią ir konservatyviausią Seimą per visą nepriklausomos Lietuvos laikotarpį. Nors tapome Europos Sąjungos dalimi, juodosios Patriarchato jėgos su moterimis ir tautinių mažumų atstovais priešakyje sukilo į kovą prieš viską, kas demokratiška, socialiai teisinga, jautru.
(rašyta mitologiniais laikais)
Miesto erdvė visada buvo problematiška. Taip, kaip problematiškas gali būti susidūrimas su tuo, kas gali ne tik žavėti, bet ir erzinti. Ne tik traukti, bet ir atstumti. Supurtyti. Išprievartauti. Taip, tai miestas. Ir mieste vykdomi veiksmai. Įvykis kaip meno kūrinys. Miestas kaip privatizuojama erdvė. Paminklas kaip priverstinės atminties forma. Visa tai ir dar daugiau.
„Gėda pelėda," šaukia mano draugas iš Olandijos. „Pelėda žalia, tavo vargšė valia" - rikteli „Lietuvos ryto" žurnalistė kraujuojančiomis lūpomis. „Aš feministė, mėlyna šovinistė!" Nubundu. Prakaitas šaltas ir glitus. Melsvame kambaryje tyliai groja ispanų chanteuse Lolita. Pavakarys.
Gėda. Apleisti ir neatnaujinami blogai, skrydžiai per Atlantą, daugybė lagaminų, paskutinis penktadienis ir šeštadienis Niujorke. Paskaitos Kaune ir Vilniuje. Diena iš dienos, naktis be nakties.
I'll miss you, Florida. Florida forever. Savaitė Floridoje. Tiksliau dalyje Floridos, Tampoje ir Orlando (gaila, neteko patirti Miamio). Didžiulės plynės. Mašinų srautai. Pakelyje besidriekiantys apsipirkimo centrai. Tokia pat Amerika. Čia ir visur. Vakar ir šiandien. Amžina vasara. Dvidešimt laipsnių. Viešbučiai su baseinais, saulėje besikaitinančios moterys. Vasaris. Vasara.
Pailsėk, Niujorke, nuo manęs. Tėvynė šaukia. Tėvynė pavojuje. Balti Vilniaus bokštai skardi nuo skausmingo (o gal žaismingo) Algirdo Paleckio šauksmo. Trečias frontas. Fronto partija. Tirpstantis sniegas, druska atsiduodantys šaligatviai. Mano meilė D. savo didelėmis akimis žiūri pro balkono langą: Paleckis! Paleckis!
Vėl tas pats kas stotelę stojantis traukinys: New Elisabeth, Newark, Secaucus, New York... Iššoki į pavasarišką Niujorką, iš Penn stoties judančiu konvejeriu į 8-os Avenue ir 33-iosios gatvės sankryžą: kvapų, žmonių, garsų, jausmų, žingsnių, žvilgsnių pasaulį. Trečiadienis. Atokvėpis nuo savo kabineto, bibliotekos, New Brunswicko kaimo, dar negrįžusių, bet jau grįžtančių iš atostogų Rutgerso studentų.
Į Niudžersį (New Jersey) atėjo pavasaris. Kelių dienų pavasaris. Antradienis (2008 01 08), stoviu traukinių stotyje. Važiuosiu į Niujorką. Noriu pavasariško Niujorko. Lauke penkiolika laipsnių. Visi išsirengę. Juodžiai, meksikiečiai lėtai ir išdidžiai vaikštinėja Niubrunsviko (New Brunswick) gatvėmis. Koja už kojos. Ranka už rankos. Cigaretė už cigaretės.
Mano vardas Spirgis. Man dešimt metų. Žmogiškais matais, septyniasdešimt. Pagyvenęs, bet atrodau jaunai. Daug miegu, nedaug valgau. Kai reikia, pasportuoju. Patinka šiluma ir dideli šunys. Juos greitai įsimyliu. Bet meilė praeina.
Mano šeimininkas paliko mane prieš šešetą metų. Jo jau neprisimenu. Ir kvapas nebeatpažįstamas. Man jis tik eilinis erzinantis vyriškis. Jie grubūs, neatsargūs, mėgstantys riziką. O aš mėgstu saugumą.
Lietuvoje yra dvi pasakų pabaigos: karalaitė emigruoja arba karalaitis, jodinėdamas ant balto žirgo, sutraiško karalaitę.
Visi kalba apie trigalvį slibiną. Kodėl nėra dvigalvių slibinų?
